Skauda, vaikeli / Raminta WRU?

Po to daug dirbau.

Ir dar daugiau nervinausi.

***

Dažniausiai, kai nervinuosi, ieškau kažko, kas galėtų nuraminti.

Šį kartą tai buvo Undinė Radzevičiūtė – eilinį kartą pradėjau nuo „Strekaza“, o tada vis pirkau ir skaičiau anksčiau neskaitytus jos romanus „Kraujas mėlynas“, „180“ ir „Žuvys ir drakonai“.

Be „Strekaza“ labiausiai patiko „Kraujas mėlynas“.

***

Be to, kad daug dirbau ir daug nervinausi, dar daug rašiau.

Į užrašų knygą, kaip kad seniau rašydavau. Ir rašiau kaip seniau – bet ką, visiškai nereikšmingus dalykus, ką matau, tą ir rašau; greitai, be jokio redagavimo. Tai pratybos – reikia įprasti vėl rašyti dažniau.

Tų prirašytų knygų pas mane pilna. Dabar suprantu, kad dienoraščiuose nugula tos istorijos, kurios vėliau taps pagrindu eilėraščiams, romanams ar kitiems tekstams. Šitie dienoraštiniai užrašai ir yra visų mano rašymų pagrindas.

***

Be to, kad daug dirbau, daug nervinausi ir daug rašiau, dar ir sveikata žymiai pablogėjo.

Kol galiausiai susirgau oficialiai – gavau nedarbingumą dviems dienoms. Siūlė imti keturioms, bet negalėjau – pasakiau, kad pirmadienį turiu vesti renginį, kurį pats suorganizavau.

Renginio vesti nenoriu, bet taip reikia.

***

Turėjau laiko pamąstyti apie senatvę – suprantu dabar prosenelę, kuri kartais sėdėdavo ant lovos ir dejuodavo linguodama. Kai paklausdavau, kas yra, sakydavo, kad skauda, vaikeli. Bet tada nelabai supratau kaip gali skaudėti, jei nieko nesi užsigavęs. O kartais būdavo, kad ji išeidavo iš savo kambario daug šviesesnė, gerai nusiteikus, ir kai pasakydavom, kad močiutė gerai atrodo, ji sakydavo: šiandien man nieko neskauda, kaip gerai.

Bet aš nesuprasdavau, kodėl ji džiaugiasi, kad jai nieko neskauda, nes aš, visų pirma, visai nesuprasdavau, kodėl žmonėms skauda, jei jie nieko nebūna užsigavę.

***

Kol taisausi vieną dantį, sugedo kitas.

Todėl kartais keliuosi naktį, geriu vaistus.

O vieną dieną nuėjau sušalęs į karštą vonią. Matyt tas karštis nebuvo į naudą tam dančiui, nes pajutau kaip greitai pradėjo jį skaudėti. Skausmas taip greitai paūmėjo, kad lipant iš vonios jau drebėjo rankos. Išlipęs nuėjau vaistų – o vaistai nuo skausmo pasibaigę.

Paulius vis dar Ukrainoj, o aš kraustausi iš proto, nuo skausmo virpa rankos ir aš inkščiu.

Panika.

Skambinu Živilei, kuri gyvena netoliese, bet jos nėra namuose. Sako, kad Luko irgi nėra. Tada skambinu Rūtos Sauliui.

Bandau vaidnti, kad čia toks kaip ir bajeris, kad štai esu peršalęs, ką tik išlipęs iš vonios ir dabar man labai skauda dantį, gal tu gali nupirkti ir atnešti vaistų, aš jums kaip tik vinilų esu parvežęs.

Jis sutinka ir aš laukiu. Vaikštau iš kambario į kambarį užsimetęs keliais rankšluosčiais ir inkščiu.

***

Kai išgėrus vaistų skausmas pamažu ima slopti, pagaliau prisėdu ant lovos.

Ir galvoju tada, kad jau suprantu kaip gali skaudėti – ir kokį džiaugsmą kelia tos akimirkos, kai tau nieko neskauda.

***

Nepaisant to, kad daug dirbau ir daug nervinausi, sutikau vieną įdomią merginą, jos vardas Raminta.

***

Vieną penktadienį, o gal šeštadienį susitikau su Julija ir Žygiu. Žygis greitai išvažiavo namo, o aš likau su Julija. Kadangi turėjom apie ką pasikalbėti, tai ilgokai užsisėdėjom.

Kai atsisveikinom ir ji išvyko namo, aš pasukau link savo namų. Bet kadangi galvoj buvo begalė minčių, užsukau dar į Elektritą alaus.

Viduj grojo DJ, buvo mažai žmonių, vyko minimalūs šokiai. Paėmiau alaus ir išėjau į lauką išgerti, nes oras dar buvo šiltas.

Kol aš ten stoviniavau ir galvojau visokias minteles (iš tiesų: bandžiau susitaikyti su tam tikrų dalykų neišvengiamumu), parūkyti išėjo kelios merginos, o po jų – trys vaikinai.

Merginos kalbėjo sau, vaikinai – sau, bet tada viena mergina ir sako:

– Einam kartu?

Vaikinai nustojo kalbėję, supratau, kad ji pasiūlė eiti vienam iš jų.

Iš to nejaukumo vaikinai ėmė krizenti, ir tai tik parodė, kad sąlyginai paprastas klausimas juos išmušė iš vėžių.

Pagaliau kažkuris iš jų susivokė, kad reikia išspręsti šitą situaciją ir priėmė sprendimą – sutiko su merginos pasiūlymu, nors ir nesuprato pasiūlymo sąlygų.

– Einam, – pasakė jis.

Mergina nusijuokė. Vaikinas nusijuokė. Ir kiti vaikinai nusijuokė. Ir kai jau visi buvo nusijuokę, tada ta mergina ir sako:

– O ar bent jau žinai, kur eisim kartu?

Ir vėl vaikinai nutilo suglumę. Užtat mergina juokėsi dar garsiau ir smagiau.

Aš irgi šypsojausi tiems vaikinams už nugarų.

***

Kai jie galiausiai parūkę ėjo atgal į barą, mergina su vienu vaikinu sustojo ir pažvelgė į mane.

– Gal tu irgi nori su mumis eiti kartu? – paklausė ji.

Nusišypsojau ir pasakiau, kad ne.

Ir kai jie užėjo į barą ir uždarė duris, man buvo aišku, kad aš noriu eit su ja.

***

Prie baro kalbėjau su Laimučiu (?), stebėjau šokančius žmones, mačiau, kad ta mergina piešia ant rankų draugėms ir Laimučiui, ir tada ji leido ir man nupiešti ant jos rankos (jos rankos buvo šiltos), ir mes truputį pakalbėjom.

– Kuo tu norėjai būti užaugus?

– Geru žmogum.

– Ir kaip tau sekasi?

Ji nusijuokė.

– O kuo tu norėjai būti užaugęs?

– Geru vyru.

– Ir kaip tau sekasi?

Dabar buvo mano eilė juoktis.

***

Po valandos ar dviejų jos draugės ją paliko. Girdėjau, kad jai liepė būti atsargiai.

O tada jau ir vakarėlis baigėsi, DJ išjungė aparatūrą ir mergina paprašė barmeno, kad šis leistų jai paleisti kokią nors dainą.

Paleido Aphex Twin „Rhubarb“, ir mes truputį pakalbėjom apie muziką. O tada truputį pakalbėjom apie filmą „Victoria“. O tada dar apie kažką.

O tada baras užsidarė, tai mes išėjom į lauką parūkyti prieš atsisveikindami.

Sakė jos vardas Raminta. Ir kad gyvena va tam lofte.

***

Tą naktį sapnavau ją.

Sapne mes ėjom su ja, mus sekė didelė grupė žmonių. Mūsų užduotis buvo tuos žmones pavalgydinti. Vaikščiojom po be galo didelį tarybinių pastatų kompleksą ir ieškojom, kur galėtų visi tie žmonės tilpti pavalgyti. Kavinių ir restoranų buvo daug, bet mes visi niekur netilpom. Galiausiai radom kažkokią kaimiško tipo užeigą ir ten visi susėdo. Kol jie valgė, mes su Raminta kažkur pasislėpėm, kad galėtume pabūti dviese. Pasislėpėm ir tada užmigom.

Tada sapne pradėjau sapnuoti, kad sapnuoju. Ir tame sapne aš vedžiojau kažkur didelę grupę žmonių ir jie visi po to užsinorėjo valgyti. Mano užduotis buvo nuvesti juos kažkur pavalgyti. Mes vaikščiojom po keistą tarybinį pastatą ir ieškojom tokios kavinės ar restorano, kur galėtų visi tilpti. Ir kai radom jį, aš vėliau išsprukau, kad susitikčiau su Raminta. Ir kai mes sapne susitikom, aš pagalvojau – kai prabusiu aname sapne, papasakosiu Ramintai, kad sapnavau ją kitame sapne.

Po to antras sapnas baigėsi ir mes su Raminta vėl buvome pirmame sapne. Gulėjome lovoje balta patalyne ir ji buvo uždėjusi rankas ant mano krūtinės. Aš papasakojau jai, kad sapnavau ją kitame sapne, ir ji juokėsi; tada mes pasibučiavom.

***

Nubudęs pagalvojau – jei sutikčiau Ramintą, galėčiau jai papasakoti apie šitą keistą dvigubą sapną.

Bet kad ir kaip kitą dieną stengiausi ją surasti Facebook‘e, neradau.

Manau reikėtų mažiau kliautis sėkme ir įprasti paprašyti merginų telefono numerių ar kad pasakytų kaip jas rasti socialiniuose tinkluose.

Nes viskas, ką pamenu po dviejų savaičių, tai kaip atrodė jos nosis ir akių linija (kažkuo panaši į aktorę Eva Green). Facebook‘o paieška dar nėra tokia protinga, kad galėčiau kur nors suvesti šituos duomenis. O ir dėl to vardo nesu 100% tikras.

***

Žinau, kad skausmas praeis. Kad vienaip ar kitaip susitvarkys tie dalykai, dėl kurių nervinuosi. Kad jei norėsiu, galėsiu toliau rašyti dienoraštį arba prisėsti prie naujo romano; arba išvis neberašyti, jei tai įmanoma.

Kiekvieną vakarą, kai stebiu besileidžiančią saulę ir mėgaujuosi kambarį užliejusia šviesa, vis galvoju: „Pamažu pamažu šiaurė brėžia savo liniją.

Žiemą man visada būna lengviau.

Šikantis katinas

Gyvenimas nesiliauja stebinti.

***

Iš pradžių pats rašiau R., klausiau ką jie veikia, bet vėliau, kai ji pati paskambino ir pakvietė susitikt, pradėjau atsimazint. Žinau, kada galiu eiti prastos nuotaikos pas žmones ir kada geriau neiti prastos nuotaikos žmones.

Šiandien, kai ėjau iš parduotuvės apsipirkęs, galvoje modeliavau įvairius pokalbius su visokiausias žmonėmis, ir supratau, kad visuose tuose modeliuose aš esu pertvinkęs pykčio ir rėkiu.

Žinau, kad būtų sveika imti ir išsirėkti, bet man taip nepatinka visokie isterikai, o savęs isteriko aš išvis negalėčiau pakelti, tai gal geriau nereikia susitikti su žmonėmis, nes po to tektų ilgai kęsti gėdą dėl savo isteriško elgesio.

***

Ar naujus santykius mes pradedame švarūs, ar susitepę po praėjusių santykių? Turbūt neįmanoma užmiršti kažkada buvusių patirčių.

Ką atsinešiau iš praeities – nebenorėjimą savęs kankinti, nenorą taikstytis su sąlygomis, jei jos mane žeidžia. Tiesa, iš kur atsirado visa tai lydintis kategoriškumas, nežinau, bet galiausiai šitie dalykai sulipo į porą – aš kategoriškai atsisakau kankintis.

***

Šiandien mintyse bandžiau R. paaiškinti, kas gi nutiko vakar, ko aš toks pikčiurna šiandien, ir beaiškinant nuolat susidurdavau su logikos spragomis. Bet ten, kur jausmai, logika nebūtinai dera – jausmas, kad esi nereikalingas gali būti sunkiai pagrindžiamas logiškai, bet jei būtent taip jautiesi, tai kaip tu tai paneigsi?

***

Seniai, labai seniai, kai gyvenau su … Vilniuje, naujųjų metų naktį parašė T. Sakė žaidė Alias, visi buvo girti, jam labai nesisekė žaisti ir visi iš jo juokėsi, o jo mergina buvo pikta ant jo, kad jam nesisekė žaisti.

Klausė kur gyvenu, parašiau mūsų adresą ir kad gali bet kada atvažiuoti.

Neatvažiavo, bet po dienos ar dviejų vaikštinėjom palei Nemuną jau Alytuje ir kalbėjomės. Ir galvojau kaip aš nenorėčiau kada nors patekti į tokią situaciją, kai visi juokiasi iš manęs. Ir dar merginos akivaizdoje.

***

Vakar – visi juokiasi merginai suteikus leidimą.

***

“Men are afraid that women will laugh at them. Women are afraid that men will kill them.”

― Margaret Atwood

***

Atsistoju ir einu į tualetą.

Ten myžu, galvoju, ką reikėtų daryti tokioje situacijoje.

Kad nelabai čia ką ir galima daryti, galvoju.

Užsisegu klyną, nusiplaunu rankas, einu pro įkaušusius žmones, lipu laiptais iš rūsio į salę, prieinu prie staliuko, sakau tai aš jau ir eisiu.

Parūkom dar lauke; kažkokia nesąmonė, reikėjo eiti iškart namo.

Atsisveikinam, einu namo ir galvoju: kaip viskas čia grotestiškai susiklostė, kažkokia totali chuinia, ar aš nusipelniau visos šitos nesąmonės?

Ne, nenusipelniau.

***

Esu įpročių žmogus – jei užčiuopiu dramą, noriu pasiduoti jai. Taigi einu namo, bet rašau kambariokui Pauliui, klausiu kur jis yra. Atrašo, kad namie.

Ok, tiek to, galvoju, nueisiu vienas į Elektritą, paimsiu alaus, išgersiu, parūkysiu, parymosiu, gal ką nors sutiksiu.

Vos nueinu ten, parašo Ž., po kelių minučių ji jau ir čia su kažkokiu pažįstamu.

Dar po kelių minučių kalbam visi kažką ir aš nebegalvoju apie tai, kas įvyko aname bare.

Po to netikėtai sprogsta mano bokalas – stovėjo ant statinės, niekas jo nelietė, ėmė ir sprogo, pažiro visas į šukes. Visiems įdomu kaip čia kas nutiko, o dar po pusvalandžio, kai tik prieinu prie baro, Marija pila du bokalus alaus ir vieną pameta, bokalas nukrenta, aptaško ją ir ji, aišku, sako, kad vos atėjau, iškart vien nelaimės vyksta ;)) Puiki ta Marija, sakau jai ir kitam barmenui Angelo, kad I have a very strong willpower and I‘m in a bad mood tonight, I‘m really sorry.

***

Tai tiek to dramos noro – grįžtu namo vėlai, bet per ilgą vakarą išgėręs tik 4 alaus. Tik eidamas myžt noriu taip, kad jau lipdamas laiptais į ketvirtą aukštą atsisegu ne tik striukę, bet ir diržą – maža ką. Ir, galvoju, jei netyčia Paulius būtų užėmęs į tualetą, tai myžčiau ar į kriauklę, ar į vonią – pochui, nes labai jau spaudžia.

Atsirakinu duris – tik tik tik – tualetas laisvas – tik tik tik – jau myžu, viskas gerai.

Nusiprausiu rankas, veidą, atsidarau langą kambaryje ir parūkau pasileidęs The National.

I have weird memories of you pissing in a sink, I think, dainuoja vokalistas.

***

Neseniai ji paklausė ar aš moku priimti nesėkmes. Nemoku, atsakiau, aš jas ignoruoju.

Teisingumo dėlei: aš ir pats gi esu įskaudinęs kitus žmones, kai jaučiausi blogai dėl to, kad man kažkada kažkur su kažkuo nepasisekė. Tai gal viskas normalu? Pats gi kažkada rašiau:

 

tu dar sutiksi ne vieną,
tu dar mylėsi ne kartą,
tu liksi įskaudintas
ir pats kelias širdis sudaužysi.
tiesiog toks gyvenimas, mažiuk,
tiesiog taip jau išeina.

 

Tai tik karma, mažiuk.

***

man dvidešimt metų,
mama pasisodina mane ir sako:
– Povilai, žinok visos geros merginos jau išrinktos,
tu paskubėk, kad gautum dar kur nors užsilikusią padoresnę.

 

man dvidešimt penkeri,
mama pasisodina mane ir sako:
– Povilai, žinok visos geros merginos jau išrinktos,
imk bet kurią, kuri dar neturi vaikų,
žinok, aš noriu savo kraujo anūkų!

 

man trisdešimt metų:
žaidžiu play stationu, nes o koks skirtumas?

 

visos mano mylėtos moterys jau susituokusios, turi vaikų
ar bent yra susižadėjusios,
aš pirmą kartą pagaliau turiu laiko sau.

 

– tu liksi vienas, aš tau sakau, – kalba motina,
kai minim mano gimtadienį.
– gal dar galėtum susitaikyti su Irma?
jai taip patiko mano ruošta silkė su svogūnais.

 

ir aš galvoju apie Irmą,
apie jos apgamą virš lūpos,
ir aš galvoju apie Viktoriją,
jos ilgas kojas ir nuolat miegoti neduodančią katę,
ir aš galvoju apie Mariją,
apie mūsų bendrą ateitį, kurios nebuvo,
ir aš galvoju apie Indrę,
jos drovius bučinius, kad tik nepamatytų tėvai,
ir aš galvoju apie Kasią,
jos baltą miegamąjį ir Varšuvos kebabų kioskus,
ir aš galvoju apie Liną,
jos laiškus ir cigarečių kvapo įsigėrusius plaukus,
ir aš galvoju apie Simoną,
jos meilę man ir suteiktus namus,
ir aš galvoju,
kad po šitiek metų pastangų
mylėti ir būti mylimu
aš nusipelniau bent picos dabar:
su kumpiu ir ananasais.

 

taip, tikrai taip –
su kumpiu ir ananasais.

“There’s Never Really Any Safety In It”

Studijų metų pradžios proga teko nemažai pasivaikščioti ir iki soties prinešioti – kitą rytą skaudėjo ne tik rankų raumenis, bet ir sprando.

Kita vertus, nutiko ir geras dalykas tą dalyką – netikėtai teko pasivaikščioti ir patekau į lietų. Iš pradžių lijo nesmarkiai, o po to pylė kaip reikiant – jau seniai nejutau malonumo eiti šlapiam gatvėmis ir nekvaršinti sau galvos.

***

Rytais įsijungiu LRT, rodo tą rytinę laidą. Kol ruošiuosi, šį tą ir išgirstu, o kartais net į akį į TV ekraną užmetu.

Vaidinu, kad man taip įprasta, bet iš tiesų – nė velnio. Kol lankiau pirmą-ketvirtą klases, rytais visada prieš mokyklą dar pažiūrėdavau Tomą ir Džerį, bet po to niekas niekad nejungdavo ryte televizoriaus. Tik praėjusį rudenį, kai prižiūrėjau R. ir S. katę, praleidau nemažai laiko prie televizijos, žiūrėdamas beveik vien tik LRT. Televizija tada taip masino, kad žiūrėjau beveik viską – ir rytines laidas, ir vakaro naujienas, ir senus serialus (CSI, Komisaras Reksas, Senis), ir visokias nesąmones kaip kad kažkokios grilių kovos. Arba kažkokia laida apie žemdirbius.

Žodžiu, po to net televizorių nusipirkau, tik jokios televizijos taip ir neužsisakiau – TV naudojau žaisdamas PS4 arba filmų iš USB flash‘o žiūrėjimui. Bet va dabar galvoju vėl – gal visgi reikia užsisakyti televiziją?

***

Ta proga užpildžiau paraišką Telia svetainėje. Buvo parašyta, kad paskambins per 3 valandas.

Nesiskundžiu – paskambino jau po valandos, tik kad nieko nekalbėjo ir pokalbis išsijungė.

Po to paskambino po pusvalandžio – vėl tas pats, niekas nekalba, atsijungia.

Bandė ir trečią kartą, tačiau nesėkmingai – atsiliepiu, sakau klausau, o jie tyli, tyli, o tada atsijungia.

Kas žino, galbūt tai yra būdas priversti mane norėti jų televizijos dar labiau – nes gi visada norisi to, ko negali lengvai gauti, ar ne?

Kita vertus, yra juk ir INIT televizija, ir man atrodo, kad jų pasiūlymas netgi geresnis.

Just saying, Telia.

***

Kažkurią dieną buvau sutikęs buvusį kambarioką L. Kadangi man buvo gera nuotaika, tai trumpai pasikalbėjom. Buvo su tokia mergina, bet kai po kelių dienų jį sutikau vėl, ėjo jau su kita mergina. Skirtumas tas, kad su pirmąją mergina jis mane pamatė, su antrąja – apsimetė, kad nemato.

Manau antra mergina jam rūpi labiau.

***

Šį rytą pirmą kartą dariau mankštą. Radau per Youtube. Moteris ten rodo ką daryti, viskas atrodo nesunku, trunka 15 minučių.

Kai pradėjau daryti mankštą, tai toks juokas paėmė – stoviu vidury kambario ir kilnoju kojas ir rankas. Bet kai į pabaigą dariau ten tokį pratimą, kai ant kojų pirštų ir rankų laikai visą savo svorį, tai jau nebuvo juokinga.

Kad ir kaip bebūtų, po mankštos jaučiausi daug žvalesnis.

Kas žino, galbūt televizija ir mankšta rytais taps mano nauja rutinos dalimi. Visai norėčiau, kad taip būtų.

***

Dabar esu Saulėtekyje, sėdžiu kabinete ir ruošiuosi susitikimui su fakulteto alumnais. Pirmakursių studentų ir alumnų susitikimą rengiam jau antrą rudenį. Klausinėsiu alumnų apie jų studijas, karjerą, kokių įgūdžių reikia jų darbe.

Praėjusiais metais šį susitikimą vedė studentas, šiais metais neradau studentų, norinčių vesti, tai nusprendžiau vesti pats. Galų gale, man reikia pasitreniruoti – šiais studijų metų dažniau važinėsiu pristatyti fakulteto studijų programų į mokyklas. O pats pirmas pristatymas jau visai čia pat – rugsėjo 12 d. Vilniuje.

***

Kavinė pirmame aukšte, kuri buvo didelė, bet kurioje būdavo neskanu, uždaryta. Liko tik kavinė prie įėjimo ir kavinė trečiame aukšte. Kavinė prie įėjimo yra kavinė, kurioje galima gaut daug rūšių kavos ir kokį nors pyragėlį, o trečiame aukšte esančioje akvinėje galima gauti valgyklinio maisto.

Einu į trečią aukštą.

Laikrodis rodo 15:28, kavinė dirba iki 16 val. Užėjęs klausiu ar dar yra ko nors valgyti. Yra, sako darbuotoja, va čia viskas surašyta.

Žiūriu, kas yra:

  • Šaltibarščiai be bulvių
  • Šaltibarščiai su bulvėmis
  • Mėsos maltinukas
  • Kalakutiena padaže
  • Blyneliai su varške

Paprašau šaltibarščių su bulvėmis ir kalakutienos, paimu stiklinę kompoto.

Valgau, valgau.

Valgau, valgau.

Valgau, valgau.

Ir jokios mintys neateina į galvą.

***

Vėl skambina iš Telia.

Šįkart pokalbis pavyksta – girdžiu operatorės balsą, ar sutinkate, kad pokalbis bus įrašytas? Koks jūsų adresas? O kuris čia miestas bus? Matau, kad tai daugiabutis, reikia ir jūsų buto numerio, kokių kanalų jums reikia?

Truputį sutrinku dėl tų kanalų. Vardinu visus, kuriuos prisimenu: LRT, Sport 1, Animal Planet, Discovery, National Geography, BBC.

Kam man tas BBC?

Ai, niekad negali žinoti.

Dabar operatorė siūlo skirtingus televizijos kanalų planus, kainuos tiek ir tiek, bet jei imsite kambarioko vardu, tai kainuos šiek tiek mažiau, nes jo vardu jau yra internetas.

Sutariame, kad pagalvosiu iki pirmadienio.

Ir iškart niekšiškai užpildau prašymą gauti INIT skaitmeninės televizijos pasiūlymą.

***

Jau vakare, po susitikimo su alumnais, kai esu grįžęs ir ištiesęs kojas ant sofos žiūriu Panoramą, galvoju: kam tau ta televizija?

Vėl noriu slėptis už daiktų, sukurti sau naujų įpročių, pomėgių.

Kiek daug laiko ir pastangų išeikvota stengiantis apsaugoti savo vienatvę.

Iš kur ta baimė būti laimingu?

Apie daiktus

Kažkada seniai, maždaug 2009 m., vienas mamos brolis dirbo Alytaus teatre. Turėjom abu kažkokių reikalų, todėl užsukau pas jį į darbą. Kol jis ten kažko ieškojo savo garso operatoriaus/apšvietėjo kabinoje, aš užlipau ant teatro scenos ir pirmą kartą pamačiau kaip salė atrodo, kai nesi žiūrovas, o esi ant scenos.

Jausmas būti ant scenos man patiko, net ir tuščioje salėje.

Pagalvojau tada, kad vieną dieną ir aš užlipsiu ant scenos.

***

Išaušo diena, kai turėjom važiuoti į Kauną – Kauno nacionaliniame dramos teatre buvo suplanuoti skaitymai su muzika.

(Foto – Aistė Pilka Photo)

Tai – vis besikartojantis renginių ciklas, kurį palaiko Laura Švedaitė, Lina Simutytė ir Boris Kulenovic, Lauros vyras-kompozitorius.

Kaskart, kai ruošiamės skaitymams, Boris sukuria kiekvienam skaitovui muziką. Skaitovai keičiasi, kai kurie lieka tie patys – Laura Švedaitė, Lina Simutytė, Nojus Saulytis, aš.

Šįkart su mumis ant scenos lipti turėjo ir Teklė Kavtaradzė bei Greta Ambrazaitė.

***

Susitikom su Laura, Lina, Borisu ir Nojum geležinkelio stotyje, nusipirkom bilietus ir sėdom į traukinį.

Galvojau važiuodamas dar padirbėsiu, bet iš tiesų visą kelią prakalbėjom apie visokius dalykus. Man buvo gera nuotaika, daug juokavau ir sugalvojau net vieną anekdotą:

Keturis poetus pakvietė atvykti į Kauną, susitinka tie poetai traukinių stotyje, bet kadangi nė vienas neturi pinigų bilietui, tai taip poetai ir lieka nenuvykę skaityti savo kūrybos į Kauną.

Vėliau pasirodė, kad šitas anekdotas beveik pranašiškas.

O šiaip kelionės metu jaučiausi labai atsipalaidavęs, leidausi į kalbas su Nojumi (anksčiau jo kažkodėl prisibijodavau).

***

Kaune mus pasitiko stiprus lietus, teko vykti taksi iki dramos teatro. Kol nuvykom, jau ir lyti nustojo.

Darbuotojai priėmė ir įleido į mažąją salę, davė raktus nuo persirengimo kambario/grimerinės, ten mes iškart prisifotkinom prie tų veidrodžių su daug lempučių. Tiesa, čia visi teatro smagumai ir baigėsi, nes paaiškėjo, kad negausim pinigų nei už kelionės bilietus į priekį, nei už bilietus atgal + jokio honoraro.

Kai šiek tiek įsikūrę mažojoje salėje išėjome pavalgyti, picerijoj pirmiausiai pasiskaičiavom kiek kas turi pinigų, kad žinotume, ką galime užsisakyti ir kad dar liktų pinigų nusipirkti autobusų bilietus atgal į Vilnių.

***

Bevalgant prie mūsų prisijungė Teklė, kuri nespėjo į traukinį su mumis kartu, todėl važiavo vėliau autobusu. Teklė man patinka, susipažinom per Linos organizuotą diskusiją apie nerimą kažkada vasaros pradžioje, prie jos jaučiuosi kaži kaip laisvai.

Kai grįžom į teatrą, atėjo LRT darbuotojai, paėmė interviu, pafilmavo pasiruošimą pasirodymui.

***

Tvarka teatre buvo specifinė, pvz.: 18 val. ateina valytoja ir turi išvalyti salę, mes tuo metu negalime joje būti. Ok, viskas kaip ir aišku, bet po to mums sako: negalima lipti ant scenos po to, kai valytoja ją išvalė – ant scenos lipkite tik 18:50, kai liks 10 min. iki pasirodymo pradžios, o tai reiškia, kad neįmanoma dar trumpai parepetuoti.

***

Didžiausia visų baimė buvo žmonių kiekis.

Vilniuje ar taip, ar taip kas nors ateina, ir jei gruodžio mėnesio pasirodyme žmonės net netilpo į ŠMC kavinę, tai pavasarį vykusiame renginyje Paviljone žmonių buvo kur kas mažiau. Šįkart gi visai nežinojom, ko tikėtis, nes vasara, nes diena lietinga, nes, galų gale, mes ne Vilniuje, o Kaune.

***

Viltis, kad žiūrovų netruks, aplankė mane, kai perskaičiau Irmos žinutę – Kiek žmonių!

Kkad su žiūrovais problemų nebus, įsitikinome, kai 19:00 darbuotojai įleido žmones į mažąją salę.

Greitai paskaičiavau, kad salėje yra maždaug 8*12 kėdžių, ir kad užimtų vietų buvo apie 65-70 – man tiek per akis.

Kai sėdėdami ant scenos žvalgėmės į susirinkusiuosius, negalėjom nuslėpti nuostabos – šypsojosi tiek Laura, tiek Lina, tik Nojus gal kiek nervinosi.

***

Ir čia turiu pripažinti, kad nervinausi ir aš – teatro aplinka visgi keistai veikia, įpareigoja + puikiai žinojau, kad atsistojus ant scenos prie mikrofono būsiu apšviestas ir publikos nematysiu, o jie mane matys puikiai.

Kai atėjo mano eilė, atsistojau, įtraukiau pilvą ;)) ir nuėjau skaityti.

***

Su Borisu palaikėm akių kontaktą, tai visada yra būtina, kad galvos linktelėjimu ar rankomis parodyčiau jam, kad baigiau vieną eilėraštį ir pereinu prie kito. Tačiau šįkart mačiau, kad jam kažkas blogai, tik nesupratau, ar jis kažką pats klaidingai padaro, ar aš kažko jam neparodau, ar jis sumaišė eilėraščių skaičių/muzikos seką.

Pasirodo, kad jis pyko ant teatro garsisto – jis, pasirodo, savo nuožiūra prisukdavo arba pagarsindavo jo grojamos muzikos garsumą. Man to visai nesigirdėjo, nes jaudulys + ant scenos prieš mus nebuvo jokio monitoriaus, todėl savo balsą girdėjom ne taip, kaip derėtų jį girdėti.

Kai atėjo metas skaityti paskutinį eilėraštį, Borisas parodė, kad tęsčiau, o pats nuėjo prie garsisto ir, dievaži, skaitydamas girdėjau, kad jie ten barasi ir kaži kaip mano dalies pabaiga nebuvo tokia, kokios tikėjausi, bet bet bet.

Borisą aš mėgstu ir myliu, ir viskas, ką jis daro, mano galvoje yra priskiriama prancūzų būdui ;))

***

Man pačiam labiausiai patiko Gretos Ambrazaitės dalis, ji skaitė priešpaskutinė. Tai buvo tikra poezija, tekstus skaitė su deramomis pauzėmis, ir šiaip atrodo, kad ji moka dainuoti, gal turi geresnę klausą – nežinau, bet esmė, kad man tai pasirodė tikra, įtaigi poezija.

***

Viskam pasibaigus gavom gėlių, butelį vyno ir patraukėm link baro „Kultūra“.

Tiesa, prieš tai susitikau su Irma, išgėrėm kavos, trumpai pakalbėjom. Labai malonu, kai ateina artimas žmogus – jauti, kad vienas žmogus salėje tave palaiko, ir to vieno žmogaus man iš tiesų užtenka.

Nors mes kaip ir neturėjom pinigų, Laura man pastatė bokalą alaus. Žinojau, kad „Kultūra“ yra populiari vieta, bet, matyt, nuovargis ir visą dieną tvyrojęs tvankus oras padarė savo – jaučiausi pervargęs ir norėjosi tik namo, todėl „Kultūra“ pasirodė kaip eilinis baras su terasa lauke.

***

Jautėsi, kad visų nuotaika visgi gera, gal tik Lina kažkodėl buvo nepatenkinta savo pasirodymu.

Nepaisant to, mūsų geros nuotaikos nesuprato nei taksi vairuotojas, nei autobuso vairuotojas, nei autobusų stoties apsaugos darbuotojas – visi mus aprėkė dėl įvairiausių dalykų ;))

Kai susėdom važiuoti namo, Borisas buvo užsivedęs, nepaliaudamas čiauškėjo, Laura buvo pavargus ir norėjo miego, Lina šnekučiavosi su Nojumi, Greta sėdėjo su sužadėtiniu/vyru, Teklė irgi su vaikinu, o aš prisidengiau megztiniu kaklą, kad nesupūstų pro liuką autobuso stoge.

***

Po išvykos tapo aiškūs keli dalykai:

1.) mūsų ciklui reikia geresnės vadybos;

2.) turime daugiau repetuoti, kad nuvykę žinotume kas, kaip, kada ir kodėl;

3.) dar kartą įsitikinau, kad Kaunas turi gerą publiką.

Kaip akmuo

***

Po 8 metų vėl apsilankiau Varšuvoj.

Šįkart ji atrodė visai kitokia – švari, mažiau kebabų kioskų, mačiau gražių moterų.

Nepasikeitė tik vienas dalykas – grįžęs atgal jaučiuosi prislėgtas kaip ir aną kartą.

***

Ką čia daug pasakoti – 2011 m. nuvykom į Deftones koncertą Varšuvoje, ir koncertas buvo geras, bet po to kažkaip buvo aišku, kad kai nakvosim pas niekieno nepažįstamą lenkaitę Kasią, kuri sutiko mus priimti, aš miegosiu su ja.

Ir miegojau su ja, ir viskas tapo labai liūdna, ir slogu, ir grįžau kaip žemes pardavęs.

Po to savaitę vaikščiojau prislėgtas kažin kokio neaiškaus jausmo.

***

Aš žinau, kas mane žavi labiau už viską – kai žmogus įsileidžia tave į savo vienatvę.

Po to nebesinori iš ten išeiti.

Ir žinau, kad po pirmo apsilankymo Varšuvoje Kasią sutikau vėliau – po 4 ar 5 metų Alytuje, tik ji turėjo kitą vardą.

Supratau tai tik vakar, kai pažiūrėjau Kasios nuotraukas, net nusišypsojau – Kasios ir R. veidai beveik vienodi.

***

Gali būti, kad kito žmogaus vienatvėje aš nepastebiu savo vienatvės, nes man norisi tą kitą žmogų kažkaip pagydyti.

Bet, kaip rašė Ernst Jandl:

bet jei kuris nors kartą buvo vienišas

tas visada toks pasiliks

***

Kelionė į Varšuvą praėjo sklandžiai, nors, aišku, po aštuonių valandų autobuse jau buvo paskaudę užpakalį.

Tačiau kur kas labiau kelionės metu sutrikdė visai kitas dalykas – R. atsirėmė į S., kad jai būtų patogiau snausti.

Man atrodo, kad pirmą kartą pamačiau jų draugystę, įkūnytą fiziškai.

***

Man, aišku, buvo kilę įvairių minčių dar prieš kelionę. Pagrindinė – ar šita kelionė nėra atkartojimas kelionės su R. į Berlyną?

Pasirodo, kad nebuvo – Varšuvoje visi elgėmės tvarkingai ir saikingai, sutarėm irgi gerai. Nors visos kelionės metu apie R. galvojau daug, vėliau visgi suvokiau, kad R. išvis nėra mano kokia nors gyvenimo problema. Man tiesiog labai patogu grįžti prie jos, kai pats to nesuprasdamas pradedu regresuoti.

Net nežinau, galbūt tai ir buvo baisiausia, kas man nutiko šioje kelionėje – supratau, kad vietoj to, jog spręsčiau savo problemas, žiūriu ką čią kur būtų galima išgelbėti ar į kieno kito problemas būtų galima pasigilinti.

Viskas tapo beprasmiškai aišku, kaip dainavo grupė Sa-Sa.

***

Kad jau paminėjau muziką, tai turiu pripažinti, kad visada jaučiau kažkokį kartėlį, jog Alytuje kabelinė televizija nerodė MTV kanalo, o štai Varšuvoje buvo net ne vienas MTV kanalas – MTV, MTV Live, MTV Rocks, MTV Dance…

Kas rytą nubudę įsijungdavom MTV Rocks. Aišku, laikai dabar kitokie, tai ir tas rokas kartais neprimindavo roko (Imagine Dragons, nauja Coldplay kūryba), bet kartais užgrodavo įvairių senienų – Nirvana, kažkokia Arctic Monkeys daina iš pirmojo albumo, My Chemical Romance, Blink-182, Linkin Park.

Viena daina tarp tų senienų buvo mano taip niekad ir neklausytos grupės Audioslave „Like A Stone“. Klipas atrodė matytas, bet dainos visai neprisiminiau.

***

Ką gi, turiu pripažinti, kad tai viena liūdniausių dainų. Atrodo, kad apie savižudybę arba gedulą dėl mirusio žmogaus. Ir išvis, tie grandžeriai tokie depresuoti būdavo, nors vežimu vežk pas psichologus ar į rehabą.

Kai grįžtant autobusas judėjo iš Kauno į Vilnių, klausiau tos dainos ir toks gumulas gerklėj buvo; jaučiau, kaip kaupiasi ašaros akyse, ir kai nuriedėjo, atsargiai jas nusivaliau – kad tik niekas nematytų.

Reiktų aiškintis po to, jei matytų draugai, niekas nieko nesuprastų, būtų tikra sumaištis.

Žinau, kad jei jau mano nuotaika ima riedėti žemyn, tai patogiausia yra kad niekas manęs nematytų, taigi kai draugai pasiūlė išlipus dar eiti pavakarieniauti kažkur, atsisakiau ir nuėjau namo.

***

Beeidamas namo gavau Agnės žinutę, siūlė susitikti kurią nors dieną artėjančią savaitę. Pagalvojau, kad ok, bet kai įžengiau į namus ir viską išsiėmiau, visai nebesinorėjo būti namie, taigi susitarėm su Agne susitikti jau šį vakarą.

Atvažiavo (prisimink tą juokingą-pažįstamą situaciją, kai ji paprašė kelnių), tada nuvykom į Žvėryną ir ėjom pasivaikščioti po Vingio parką. Kalbėjom daug, juokėmės, nors tarpais man ir smogdavo nuovargis. Po to nuvykom kebabų ant Tauro kalno, nusipirkom ir valgėm juos sėdėdami ant Santuokos rūmų laiptelių.

Ir tai buvo puikus vakaras, o kai važiavom mašina ir klausėm The National „Pink Rabbits“, pasakiau, kad tai yra geriausias dalykas, nutikęs man šią savaitę.

Sutarėm susitikti dar kartą šią savaitę.

***

Šiandien susitikti nesitarėm, bet vakare ji parašė, kad norėtų vėl pasivaikščioti su manimi.

Ir varge, varge, aš jau buvau kitaip suplanavęs vakarą – turėjau butelį vyno ir sprendžiau problemas.

Negražu meluoti žmogui, ir aš labai dažnai pameluoju merginoms dar pažinties pradžioje ką nors, net nebūtinai ką nors labai baisaus, tiesiog kokį nors menknienį, ir po to visad žinau, kad aš jau melavau, nors dar gal būnam net nepradėję draugauti.

Tai nusprendžiau nemeluoti Agnei ir parašiau, kad nusipirkau butelį vyno, rašau sau, spręsdamas problemas ir priiminėdamas nepatogius sprendimus, ir kad dar turbūt pagailėsiu savęs, nes niekas nemato, tai va tokie reikalai.

***

Kažkada galvodavau, kad kai žmogus sutinka naują žmogų, tai jie abu būna švarūs ir gali viską padaryti kitaip. Deja, tai nėra tiesa, tiksliau, tai yra įmanoma, bet mano atveju aš visada daug investuoju į naują draugystę, tačiau pats visai nedarau nieko kitaip, ir galiausiai viskas sužlunga.

Ir kadangi esu egoistas, tai po to trimituoju, kad dėl visko kaltas aš pats.

Reiktų palikti kaltės ir kitiems žmonėms, maža kas – gal kas nors norėtų kartais ja kartu pasidalinti.

***

Vakar išties nustebau, kai parašė Agnė, bet tada greit tapo aiškios aplinkybės, ir pagalvojau – galbūt dabar mums gera proga bendrauti?

Anksčiau bendravom epizodiškai, bet ką jau čia – kaip rašo Povilas Šklėrius: „Aš žinau, kas mane žavi labiau už viską – kai žmogus įsileidžia tave į savo vienatvę.“

vieniši eina ten, kur visi vieniši išėjo, rašo Bruno K. Öijer.

Mano mama man rašo taip: „Būtinai reikia turėti šalia savęs žmogų ir sukurti šeimą. Gyvenimas įgauna kitą prasmę. Tai malonūs džiaugsmai ir rūpesčiai, dėl ko gyvuoja žmonija milijonus metų.“

O Audioslave dainuoja taip:

In your house I long to be

Room by room, patiently

I’ll wait for you there like a stone

I’ll wait for you there alone

***

Juokinga, kad Koperniko muziejuje mes stebėjome tokią švytuoklę ir nesupratome, kaip ji veikia, o ji veikė taip: ji švytavo sau vienodai, bet matėsi, kad tam tikri kuoliukai apačioje yra nuversti švytuoklės, o kiti kuoliukai dar stovi. Krapštėm galvas ką visa tai reiškia, kol po to paskaitėm – švytuoklė sukasi nežymiai, kaip kad sukasi žemė, ir ji nuverčia kuoliukus per labai ilgą laiką.

Juokinga, kad visos kelionės metu mūsų beveik visų baimės/problemos buvo kaip ant delno, nors kiekvienas stengėmės jas paslėpti.

***

I once claimed my heart had room

For everyone and everything

(Get Your Gun – Haywire)

„antrą karta / sugrįžta į tavo sapną / ta maža mergaitė“

Prasidėjo paskutinė atostogų savaitė.

Jos nuėjo šuniui ant uodegos – nieko nenuveikiau sau. Kas rytą eidavau į radiją, kad išleisčiau rytinę laidą, atsirado papildomų reikalų fakultete, kuriuos sprendžiau.

Pats kaltas. Arba – dar vienas įrodymas, kad nemoku atostogauti.

Praėjusiais metais buvau savaitę pajūryje – tada pajutau, ką reiškia atostogos. Atostogos – tai kai negaliu fiziškai būti darbe.

***

Praėjusią savaitę pasitariau su kolega R. ir visiems pranešiau, kad R. dabar bus radijo direktorius.

Negalvojau, kad pajusiu tokį palengvėjimą – jis buvo toks staigus, kad jau kitą dieną nubudęs, nors ir ėjau ryte į radiją, jaučiausi kur kas geriau. Atrodė, kad išsilaisvinau nuo kažkokių pančių.

***

Nors apie išėjimą iš radijo galvojau jau seniau, manau vis slapčia norėjau jame likti. Gali būti, kad tai buvo susiję su baime – o kaip bus be radijo? Su radiju esu nuo 2008 m. rudens (jei neklystu) – jau daugiau nei 10 metų. Priimti sprendimą visai iš jo išeiti atrodė būtina, bet tuo pačiu ir nedrąsu.

Dabar, jau priėmęs sprendimą, manau, kad pasielgiau teisingai ir kad reikėjo tai padaryti daug anksčiau – dar gal praėjusių metų rudenį.

***

Paskutinę atostogų savaitę visgi nuveikiau šį tą malonaus – išvaliau virtuvės ir savo kambario langus ir iššveičiau vonią, o keisčiausia, kad tai darydamas jaučiau malonumą.

Anksčiau visada bet kokia su tvarkymusi susijusi veikla būdavo daroma su pasipiktinimu, kad tai reikia daryti – ir tas pasipiktinimas dažnai nulemdavo, kad susitvarkydavau atmestinai. O vakar viską taip ramiai, be streso, su keistu malonumu padariau.

Ir dar išmokau virti rūgštynių sriubą.

***

Keturios savaitės atostogų atrodė daug, bet bene vienintelės dienos, kurios įsiminė, buvo tos, kurias praleidau su draugais festivalyje Devilstone. Tada atrodė, kad kažkas vyksta, o po jų – štilis, ta pati rutina: namai, radijas, namai.

Planavau skaityti, žaisti PS4 ir gal bandyti rašyti šį bei tą, bet namie dažniausiai tik slampinėjau iš kampo į kampą arba žiūrėjau tai serialą, tai dokumentinius filmus. Reikia prisiminti šias atostogas kaip iššvaistytą progą deramai pailsėti. Ir išvis – ar nėra taip, kad man jau ima atrodyti, jog anksčiau gyvenau neva kažin kaip prasmingiau? Aš visada buvau namisėda – knygos, kompiuteris, šūdniekiai. Gi iš esmės tuo pačiu užsiimu ir dabar, tai kodėl dabar tuo esu nepatenkinas?

***

Kalbam su kolega, sakau jam:

– …man patinka ta mergina.

– Norėtum permiegot su ja?

– Taip, bet kaskart ją pamatęs pirmiausiai pagalvoju apie šeimą, vaikus.

– Tai turbūt tau patinka jos klubai?

***

Šeštadienį susitinkam su Tadu ir Monika, nes noriu pasveikinti Moniką su praėjusiu gimtadieniu.

Esam Bernardinų parke, sėdim kavinėje, lauke įrengta žaidimų aikštelė vaikams, todėl čia susirinkę daug šeimų.

Bandau vis pakalbėti su Monika, bet ji nenuleidžia akių nuo Mykolo, arba Mykolas pats pas ją atbėga.

Aš irgi stebiu visus tuos vaikus – žiūriu, kad jiems nieko nenutiktų. Man atrodo, kad jie gali lengvai susižeisti – užkliūti, nugriūti, susitrenkti galvą į kokį nors kampą.

Su Monika pasikalbėti taip ir nepavyksta, o aš pamažu jaučiuosi pervargęs nuo to vaikų stebėjimo.

Tada galvoju: aš nesu už šituos vaikus atsakingas, man reikia atsipalaiduoti. Galų gale – perdėtas rūpestis vaiku nėra gerai, nes vaikui vėliau gali pritrūkti savarankiškumo, jis gali taip ir neišmokti pasirūpinti savimi; arba stipriai pradėti kovoti už savo savarankiškumą tėvų atžvilgiu.

Aš ir esu toks vaikas – kovoju už savo laisvę dar ir dabar.

***

Sapnavau tokį sapną: nubundu lovoj su R., mes esam lyg sename mano bute Kalvarijų g., ji guli veidu įsikniaubusi man į krūtinę, tarsi apsižergusi kojomis mane.

Atrodo, kad vakar gėrėm, nors man nėra bloga ir galvos neskauda, bet suprantu, kad smirdės alkoholiu iš burnos, jei pradėsiu kalbėti. Taigi mes nieko nekalbam, nieko nesakom vienas kitam, išvis nieko nedarom – tiesiog gulim.

Uždedu rankas ant jos klubų, glostau, bet nejaučiu jokio geismo. Tada liečiu jos nugarą, bet ir vėl – jokio geismo, nieko. Pradedu kasyti jai nugarą, tada pažiūriu į jos nugarą – ant jos pečių yra tokie maži išdygę plaukeliai, visa tai atrodo keistai.

Ji atsitraukia nuo manęs, atsisėda lovoje ir krapšto akis. Tada pažvelgia į mane ir sako:

– Dabar mes gyvensim kartu, eik ir parnešk picą.

Sako tai vaidindama, nežiūrėdama man į akis, nuslėpdama, kad ji ir pati nėra įsitikinusi tuo, ką sako.

Man visa tai nepatinka.

Atsikeliu iš lovos, pažiūriu į laikrodį – rodo 15 val., sekmadienis.

Išeinu iš kambario ir staiga suprantu, kad esu bute Alytuje. Matau virtuvėje besisukiojančią mamą, ji nepatenkinta.

Galvoju: ir kaip mes dabar visi trys čia gyvensim? Bus sunku.

***

Suprantu, kad šitas sapnas susijęs su neseniai suplanuota kelione švęsti jos gimtadienį Varšuvoje.

R. ir kelionės asocijuojasi su tam tikru laikotarpiu gyvenime, kai abu leisdavom daug laiko ir aš turėjau keistokų intencijų jos atžvilgiu. Tiek kelionių, tiek šiaip daugeliu atvejų aš sutikdavau su jos nuomone ir nesipriešindavau, net jei man tai nepatikdavo. Tai pastebiu ir šiame sapne: nors ir nesijaučiu gerai su ja, nors ji atrodo gal net atstumiančiai, aš visgi nesipriešinu, kai ji pasako, kad mes dabar gyvensim kartu.

***

Norėjimas atsisakyti radijo susijęs ne tik su nuovargiu, bet ir su tuo, kad asocijuojasi su nemaloniu, neigiamu gyvenimo periodu. Su tuo pačiu periodu asocijuojasi ir R.

Ar tai reiškia, kad ateityje neišvengiamai atsisakysiu bendrauti su ja?

Muzikos statistika: pasidaryk pats

Last FM yra patogus įrankis sekti kokią muziką klausai – automatiškai sugeneruoja tau topus, pasiūlo ką dar galėtum paklausyti. Last FM atsirado 2005 m., o prieš tai, nuo 2002 m. veikė jo pirmtakas – Audioscrobbler.

Tuomet atrodė, kad jei domiesi muzika ir turi namie kompiuterį su internetu, privalai turėti Audioscrobblerį – būdavo įdomu ir pačiam stebėti savo klausymosi įpročius, ir pažiūrėti ko klausosi draugai. Tam tikra prasme Audioscrobbleris buvo kaip Facebook‘o profilis – parodydavai savo klausomas grupes visokioms susirašinėjimo draugėms, o jos parodydavo savo profilius tau, ir tada jau būdavo daug aiškiau, su kuo turi reikalą – gote ar ne gote.

O ar kas nors buvo prieš Audioscrobblerį? Jei kas nors žinot, parašykit, o aš parodysiu kaip pats vedžiau statistiką, kai dar neturėjau kompiuterio.

***

Muzika pradėjau domėtis turbūt 2001 m. Geriausios grupės buvo HIM ir Limp Bizkit, nors kažkodėl turėjau ir Atlantos albumą „Mergaitės nori mylėt“. Nepaisant to, dar vis klausydavausi radijo stoties M-1 ir nežinau kodėl, bet man visada būdavo įdomu klausytis M-1 TOP 40. Galbūt todėl nutariau ir pats vesti savo klausomos muzikos statistiką.

Sąsiuvinyje buvau surašęs visus turimus CD, visas juose esančias dainas, ir kaskart, kai tą dainą perklausydavau, sąsiuvinyje prie dainos padėdavau brūkšnelį. Galbūt dabar tai skamba keistai, bet tuo metu ir muzikos klausiausi kitaip – įdėdavau CD į muzikinį centrą, paleisdavau groti ir va taip sėdėdavau ant kėdės prie muzikinio centro, vartydamas piratinio CD viršelius ar rašinėdamas ką nors sąsiuvinyje.

Žinoma, kaskart paklausius dainą padėti prie jos brūkšnelį sąraše pamažu ėmė pabosti. Juolab, kad ir CD kolekcija vis didėjo, todėl tų sąrašų pildymas atimdavo vis daugiau laiko. Kad ir kaip bebūtų, kas dvi savaites peržiūrėdavau statistiką ir ranka surašydavau savo dainas, išreitingavęs jas pagal tai, kiek jos buvo klausytos.

2001-09-01 tope iš viso yra 115 dainų, 2001-09-16 – 144 dainos, tačiau vėliau, matyt, nusprendžiau palengvinti sau darbą ir darydavau tik TOP 100 dainų sąrašą.

Kaip dabar matau, blogiausia, jog anuomet nutariau kažkodėl daryti viso laikotarpio topą, t.y. kas dvi savaites tiesiog pridėdavau naujas dainų perklausas prie jau anksčiau suskaičiuoto dainų perklausų skaičiaus, todėl taip susiklostė situacija, kuomet vis naujas topas neatspindėjo dviejų paskutinių savaičių klausymosi tendencijų, o labiau veikė kaip overall statistikos įrankis.

Kad ir kaip ten bebūtų, galima įžvelgti tam tikras tendencijas:

2001-09-01 topas atrodė taip:

  1. Limp Bizkit „My Way“ – 49
  2. Limp Bizkit „Rollin‘ (Air Raid Vehilce)“ – 44
  3. Limp Bizkit „Take A Look Around“ – 44
  4. Limp Bizkit „Hot Dog“ – 39
  5. HIM „Poison Girl“ – 38
  6. HIM „Join Me In Death“ – 38
  7. HIM „Right Here In My Arms“ – 33
  8. Limp Bizkit „My Generation“ – 33
  9. Gorillaz „Punk“ – (nepažymėtas perklausų skaičius)
  10. HIM „Ressurection“ – 30

Keisčiausia, kad pačiame topo dugne atsidūrė irgi Limp Bizkit – daina „Boiler“ buvo perklausyta tik 1 kartą ir užėmė 115 vietą.

2001-09-16 topas:

  1. Limp Bizkit „My Way“ – 62
  2. HIM „Poison Girl“ – 60
  3. HIM „Join Me In Death“ – 60
  4. Limp Bizkit „Rollin‘ (Air Raid Vehilce)“ – 57
  5. HIM „Right Here In My Arms“ – 55

Topo dugne – Boomfunk MCs su daina „Uprocking Beats“, perklausyta lygiai 1 kartą.

2001-10-07, 2001-10-31 ir 2001-11-09 topuose iš esmės niekas nesikeitė – karaliavo HIM ir Limp Bizkit, HIM dainos užėmė pirmąsias vietas. O top 100 dugne buvo Atlanta „Kažkur pietuose“ (15 perklausų) ir G&G Sindikatas „Dominuojanti rūšis“ (19; 21 perklausa).

Nuo antrojo topo sudarymo žymėjau ir kiek per dvi savaites nuo praėjusio topo klausiau kurią dainą.

Mėgstamų grupių mėgstamas dainas per dvi savaites suspėdavau pasiklausyti maždaug 20 kartų. Kadangi dažniausiai muziką klausydavau pilnais albumais ir retai prasukdavau nemėgstamas dainas, vidutiniškai išeina, kad per dvi savaites 6 dažniausiai klausomus CD perklausydavau po 20 kartų. Paskaičiavau: kiekvieną savaitę daugiau klausiausi muzikos (70 val.) nei buvau mokykloje (60 val.).

Nežinau, kas nutiko po to, bet 2001-10-31 tope matosi, kad pradėjau klausyti mažiau muzikos – nė viena daina nebuvo perklausyta per dvi savaites daugiau nei 17 kartų. Kokias tendencijas topai būtų parodę toliau, nežinau – greičiausiai kažkada būtų atsiradusi Nirvana ir Metallica ir nurungusi tiek HIM, tiek Limp Bizkit. Juolab, kad jau šiuose topuose pamažu ėmė ryškėti nauja grupė, kurios taip ir nepripažinau niekad labai mėgęs – Linkin Park ;)

Pabaigai – dabar keistai atrodančios dainos, atsidūrusios paskutiniame tope:

  1. No Angels „Daylight In The Sun“ – 38
  2. Wheatus „Teenage Dirtbag“ – 38
  3. A*Teens „Halfway Around The World“ – 34
  4. ATC „Around The World“ – 34
  5. Westlife „Uptown Girl“ – 34
  6. ATC „My Heart Beats Like A Drum“ – 32
  7. Atomic Kitten „Whole Again“ – 31
  8. Atlanta „Draugai“ – 25