Bandelės 2

Dabar radijo stotyje pereisim prie naujo muzikos programavimo. Viskas atrodys maždaug taip: koks nors žmogus sugalvoja konceptualią muzikos kategoriją ir ją kuruoja kas kažkiek laiko, kad joje esančios dainos neužsistovėtų, vis atsinaujintų ir t.t.

Sugalvojau, kad kuruosiu kategorijas „Dainos mylimosios netekus“ ir „Vilko valandos“. „Dainos mylimosios netekus“ bus sudarytos iš dainų, kurios yra apie visokią ten žlugusią meilę arba tokių, kurios man asocijuojasi su išsiskyrimais ir t.t. „Vilko valandos“ bus sudarytos iš neurotiško roko.

***

Atrinkau daug dainų į kategoriją „Dainos mylimosios netekus“. Dabar klausau, testuoju.

Užgroja Telefon Tel Aviv „I Lied“.

While we drifted away
I missed it, missed it all
Caught up in everything
I meant well, but I didn’t know how

Graži daina, seniai buvau girdėjęs.

***

Testuoju kategoriją toliau, dainos viena po kitos ir toliau liūdnokos.

Gerai, galvoju, taip ir turi būti.

O kuo ilgiau klausau, tuo daugiau galvoju apie L., nors mes niekad ir nebuvom pora.

Galvoju reikia pažiūrėt jos Instagram profilį: jis man visada patikdavo, kai dar pats naudojausi ta programa.

***

Taip, L. profilis vis dar gražus. Tokia estetika visur: nuotraukose katės, knygos, visokie objektai, nors dažniausiai būna L. kojos, rankos, veidas, visokios suknelės ir kedai.

Bet svarbu estetika yra.

Gerai, kai yra estetika.

***

Su L. susipažinom maždaug 2013 m.

Buvo ruduo, ji truputį vėlavo, laukiau jos prie Prezidentūros.

Prie Vilnelės prisėdom, išgėrėm po vieną alaus. Kalbėjom apie studijas ir muziką. Pasakojau, kad šiais metais girdėjau gyvai Sigur Ros ir The XX.

Ir šiaip visko daug kalbėjau. Matyt, norėjau padaryti kažkokį įspūdį.

Supraskit mane teisingai, anuomet nebuvau toks, koks dabar. Vis dar laikiau save perspektyviu jaunuoliu, kuriam gal kiek ir trūksta disciplinos, bet viskas dar atrodė išsprendžiama.

Tai, kad dieną prieš susitikimą iš to džiaugsmo, kad pagaliau susitiksiu su ja, net vienas išgėriau kažkiek alaus, noriu nutylėti.

Supraskit mane teisingai – kai ruošiesi susitikti su mergina, kuri puikiai rašo, t.y. rašo taip, kad norisi ją ir mylėti, ir gelbėti, ir praleisti visą gyvenimą kartu, tokiam perspektyviam jaunuoliui kaip aš norisi prieš susitikimą atsipalaiduoti.

Nes kas žino, gal rytoj susitiksiu su lemiama savo gyvenimo meile ir viskas pasikeis.

***

Po L. buvo bent kelios lemiamos gyvenimo meilės.

Nesupraskit neteisingai – iš tiesų tarp manęs ir L. niekada nieko ir nebuvo.

Kad nebus, buvo aišku nuo pat susitikimo pradžios.

Kartais būna tokie susitikimai, kai supranti, jog nieko nebus, ir nieko čia nepadarysi.

Ji buvo drovi, bet labai gražiai šypsojosi. Ir nepaisant to, kad supratau, jog tarp mūsų nieko nebus, man labai patiko kaip ji mane apkabino atsisveikindama.

Iki šiol niekas manęs taip neapkabina.

Taip kažkaip – – –

***

Vėliau mes kartais susitikdavom.

Ėjom kartą ar du į spektaklį, kažkur dar buvom susitikę, ji su drauge buvo atvykusi pas mus į butą žaisti stalo žaidimų.

Vieną iš tų kartų, kai ėjom į teatrą, dieną prieš tai buvau daug ir liūdnai išgėręs. Daug, nes teko klausytis klasioko pasakojimų, o jis užtruko, kol išgėrė tiek, kad galėtų pasakotis; liūdnai, nes klasioko istorija buvo man puikiai suprantama, t.y. liūdna iki negalėjimo.

Susitikom su L. ir nuėjom į teatrą.

Ji dėvėjo suknelę (sijoną?) ir mūvėjo juodas pėdkelnes.

Sėdėjau šalia jos kėdėje ir labai norėjau liesti jos kojas – labai norėjosi švelnumo.

Spektaklis nepatiko.

***

Kai po kažkiek metų, sutikęs jau ne vieną, o gal net dvi lemiamas gyvenimo meiles, sėdėjau balkone ir supratau, kad nusižudysiu, iškart ėmiau save drausminti.

Iš pradžių paskambinau tėvui ir pasakiau, kad viską atleidžiu.

Tada parašiau Tadui, kad džiaugiuosi, jog mes esam draugai.

O po to pagalvojau apie L. – kad norėčiau su ja sėdėti ir valgyti bandeles.

Kai dar kitą kartą nepavyko nusižudyti, šoko ištiktas sudrausminau save, pasakęs, kad reikia eiti pagaliau valgyti tų bandelių su L., nes maža kas.

***

Suvalgėm po bandelę kažkokioj Užupio kepykloj, išgėrėm kavos ar arbatos.

Pasivaikščiojom.

Nuėjom į vaikišką spektaklį.

***

Daugiau nesižudžiau.

Advertisements

Kodėl man nepatinka mano išleistos knygos

Su draugu ir jo nauja mergina esam bare, kalbamės.

– Ar rašai ką nors dabar? – klausia draugas.
– Ne, bet planuoju parašyti apsakymą.

Draugo mergina sako:
– Tas tavo rašymas – tik svajonė, veltui švaistai laiką.

Aš mandagiai nusijuokiu.

***

Praėjo trys metai nuo to pokalbio bare.

– Na, o dabar pristatau mūsų laidos svečią, kuris parašė knygą intriguojančiu pavadinimu „Ko negalima sakyti merginai bare“. Jos autorius – Povilas Šklėrius.

Sėdžiu fotelyje, aplink operatoriai stumdo kameras – ką tik prasidėjo mano penkios minutės šlovės.

– Tai kaipgi gimė idėja parašyti knygą? – klausia manęs laidos vedėja.

Jeigu reikėtų atsakyti nuoširdžiai, turėčiau pripažinti, kad: įsimylėjau, tada parašiau romaną kaip meilės prisipažinimą, bet greitai supratau, kad tai puiki proga pasiūlyti leidykloms išleisti romaną knygos pavidalu, o kadangi viena leidykla sutiko, galiausiai taip ir įvyko – romanas buvo išleistas, gavau honorarą, dabar belieka laukti tik kada išgarsėsiu.

Aišku, tokių dalykų nepasakosiu prieš kamerą. Juo labiau apie tai, kuo baigėsi tas meilės prisipažinimas.

– Rašiau nuo vaikystės, todėl visada galvojau, kad norėčiau išleisti knygą, – atsakau.

Po to, kai jau interviu baigtas, ir aš važiuoju namo, gaunu atlikėjos Atlantos žinutę – ji rašo, kad jai patiko interviu, o knygos pavadinimas suintrigavo.

Niekad negalvojau, kad man kada nors parašys mano paauglystės laikų seksualinių fantazijų objektas.

Padėkoju už komentarą ir važiuoju toliau šypsodamasis.

***

Dėmesys gali kurį laiką užkamšyti liūdesį. Dėmesys gali netgi tapti narkotiku, bet kaip ir su kiekvienu narkotiku, taip ir su dėmesiu yra viena problema – kai jis baigiasi, prasideda lomkės.

Išleidus romaną „Ko negalima sakyti merginai bare“ lomkės prasidėjo labai greitai.

Dar prieš išleidžiant romaną sulaukdavau daug klausimų ar nebijau rašyti taip atvirai. Mano romanas buvo paremtas dienoraščio principu parašytais tekstais, kurie pasakoja tragikomiškus mano gyvenimo įvykius. Man niekada neatrodė, kad savo gyvenimo viešinimas gali sukelti problemų, juolab, kad labai anksti suvokiau, jog niekas niekada nerašo pilnos tiesos, o tik tai, ką nori, kad apie jį žmonės galvotų. Rašydamas romaną numačiau galimybes, kad susipyksiu su kai kuriais žmonėmis, kurie bus aprašyti romane, ir taip tikrai įvyko, tačiau visai negebėjau numatyti to kaip aš pats vėliau turėsiu tvarkytis su tuo romanu.

Bėda ta, kad romanas baigiasi optimistiškai – veikėjas (aš) pasiduoda meilei ir viskas baigiasi sąlyginai gerai, bet gyvenimo realybė buvo visai kitokia. Ir kai į oficialų knygos pristatymą mano mylima moteris atėjo su kitu vyru, aš tik išspaudžiau didesnę šypseną; žinojau, kad jie kartu jau kurį laiką, bet žinojimas yra viena, o supratimas, kad likai vienas – visai kas kita.

Pristatymo metu vaidinau linksmą, kuklų, skaičiau linksmas romano ištraukas – dariau viską, kad neišsiduočiau.

Vėliau daviau ne vieną interviu, sulaukdavau skaitytojų žinučių Facebook‘e, kai kurie žmonės siųsdavo el. laiškus. Nepažįstami vaikinai ir merginos pasakojo savo išgyvenimus ir kvietė išgerti alaus, o man norėjosi, kad mane visi paliktų ramybėje.

Bet aš tik šypsojausi – laikiausi tvirtai įsikibęs linksmo Povilo Šklėriaus povyzos.

Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad taip gailėsiuosi išleidęs savo knygą.

***

Po pusantro mėnesio bandžiau nusižudyti, bet nepavyko.

Ką padarysi.

Prieš tai paskambinau tėvui ir pasakiau, kad jam viską atleidžiu.

Jis pasakė, kad manęs išsižada.

Bet norėjau nusižudyti visai ne dėl to. Ir ne dėl/iš meilės. Tiesiog idealiai susiklostė aplinkybės, ir aš radau visus reikiamus įrodymus, kad gyvenimas yra nuolatinis žeminimasis – įrodymus, kurių vis dairiausi jau gerus penkerius metus.

Nežinau kaip, bet kažkokia blaivi mintis visgi mane aplankė ir aš nuėjau pas psichiatrę. Jausdamas didelę gėdą dėl visko, jos kabinete daugiau verkiau, nei kalbėjau. Matyt, tai pasiteisino, nes man išrašė vaistų ir užrašė į dienos stacionarą.

Mėnesį lankiau jį: ten būdavo šviesos terapija, relaksacija, pokalbiai su psichologe, susitikimai su psichiatre. Su psichologe pokalbiai nuolatos pakrypdavo į problemas šeimoje, aš net patikėjau, kad buvau apleistas vaikas, o psichiatrė niekaip neprisimindavo kodėl čia lankausi ir vis klausdavo ar aš čia dėl akademinių atostogų.

Viskas atrodė nerealu, kaip tragikomedija.

Po mėnesio išėjau iš ten žinodamas daugiau būdų kaip nusižudyti nei kad žinojau prieš eidamas į ten.

***

Tokiomis aplinkybėmis parašiau antrą romaną – „Mano tėvas, mano sūnus“. Tai buvo istorija apie tai, kaip netikėtai savo tėvą po ilgo laiko sutikęs pagrindinis veikėjas prisimena savo nedarnios šeimos skaudžius išgyvenimus, tėvo terorą, motinos bejėgystę ir visa kita, kas dažnai vyksta šeimose, bet apie ką yra nutylima.

Tai slogus romanas. Mano tikslas rašant jį buvo parodyti, kad pagrindinis veikėjas, nors ir suprasdamas tėvo klaidas, pats nejučiomis kartoja savo tėvo klaidas – tik šiek tiek kitaip, bet vis tiek su rimtomis pasekmėmis.

Man žūtbūt norėjosi atsikratyti linksmo rašytojo etikėtės ir parašyti kažką brandaus, tačiau rezultatas buvo daug blogesnis nei pirmasis romanas „Ko negalima sakyti merginai bare“. Labai skubėdamas baigti antrąjį romaną, aklai vedamas noro visiems kažką įrodyti, atidaviau romaną leidyklai, nesuprasdamas, kad jis toli gražu nebaigtas ir labai tobulintinas.

Viso skubėjimo pasekmė buvo labai paprasta – romanas susilaukė vos kelių gerų recenzijų ir daug blogų recenzijų. Taip pat visi nuolat sakė, kad romanas prasidėjo labai stipriai, bet vėliau nublanko ir baigėsi dirbtine drama.

Penkios minutės šlovės antrą kartą buvo labai karčios.

Ką padarysi.

***

Iš ligos kapstomasi įvairiais būdais.

Aš rašiau – nepadėjo. Trečią romaną atmetė visos leidyklos.

Aš ir toliau gavau dėmesio – nepadėjo.

Užmezgiau naujas santykius – nepadėjo.

Kas padėjo? Psichologė.

Dabar rašau dienoraštį ir labai retai publikuoju jo ištraukas savo tinklaraštyje.

Dar daug dirbu – mylimus darbus, ir tai man svarbu.

Išmokau mylėti šeimą, draugus – be jų aš esu niekas.

Žmonės vis dar įpratę klausinėti kada pasirodys mano nauja knyga, ar aš ką nors rašau, arba atsiprašinėja, kad dar nespėjo perskaityti mano knygų. Tokiems atsakau, kad mano knygų neverta skaityti, kai yra tiek daug geros literatūros – Bohumil Hrabal, Jerzy Pilch, Giedra Radvilavičiūtė, Undinė Radzevičiūtė ir Ugnė Barauskaitė.

Kai kurie žmonės dėl tokių mano atsakymų sako, kad aš esu pasikėlęs, bet aš nepykstu.

Aš esu pasikėlęs, arogantiškas, linksmas, niūrus, ramus, o dažnai nuobodus – tebūnie.

Kai kurie žmonės vadina mane rašytoju, o aš atsakau, kad pirmiau aš esu žmogus, sūnus, anūkas, darbuotojas – bet kas, tik ne rašytojas.

Tai, kad parašiau kelis romanus, man neatrodo sėkmės istorija. Kiekvienas nuolat kažką kuriantis žmogus galiausiai sukurs kažką, už ką gaus savo penkias minutes šlovės. Klausimas – kas lieka po tų penkių minučių šlovės? Pasakysiu kas lieka – šeima ir draugai. Ir jie bus su tavimi nepaisant to, ką tu pasieksi, kiek like‘ų surinksi ar kiek pinigų uždirbsi. Mano sėkmės istorija – mane kasdien supantys artimi žmonės.

Už tai ir esu dėkingas.

2018.09.17 / Krizė

Kai atsikraustėm su R. studijuoti į Vilnių, mane greitai ištiko krizė. Tuo metu, aišku, to nesupratau, išvis tokio žodžio net nebuvo galvoje, bet dabar, kai pagalvoju apie viską, kas vyko, tai buvo krizė.

Vikipedijoj rašoma: „Krizė (nuo sen. gr. κρίσις = krisis) – sprendimas, lemiamas įvykis, staigus pasikeitimas.“

Nepaisant to, kad laukiau studijų Vilniuje, nei pats Vilnius, nei studijos man neteikė didelio džiaugsmo. Vien tai, kad reikėjo kasdien važinėti viešuoju transportu, man kėlė nerimą: kasdien turėjau lipti ir grūstis tarp žmonių, kurių visai nepažinojau. Važinėjant viešuoju transportu puikiai matėsi ir žmonių socialinė atskirtis: čia sėdi benamis ir valgo paštetą, čia sėdi studentas, čia stovi pasitempęs vyriškis su išlyginti kostiumu.

Studijos irgi buvo kažkoks nesusipratimas – čia reikėjo mokytis, t.y. mokytis daug, kiek niekad nebuvau pratęs. Paskutinius dvejus metus mokykloj visi kartojo, kad daug nesimokydamas mokykloj gerai varau, tai universitete visai nebus problemų, bet problemų čia buvo – per suomių kalbos paskaitas jaučiausi mažiausiai suprantantis apie ką eina kalba, o iš lotynų kalbos paskaitų pradėjau greitai bėgti.

R. studijavo tame pačiame fakultete, bet aš net nuo jos slėpiau, kad bėgu iš lotynų. Dažniausiai palaukdavau, kol prasidės paskaitos, kad ji nueitų į savo paskaitą, o aš galėčiau jos nepastebėtas išsmukti iš fakulteto ir eiti kur nors pasivaikščioti.

Neslėpsiu, Vilnius ir savo vietos neradimas gerai veikė: sėdėjau prie Šv. Onos bažnyčios arba Katedros varpo ir pildavau vieną eilėraštį po kito.

Po kelių mėnesių parašiau pirmą apsakymą ir nutariau mesti studijas – kai supranti, kad esi rašytojas, susidūrus su sunkumais kitų pasirinkimų kaip ir nebelieka, reikia tik aklai sekti savo žvaigždę.

***

Metęs studijas nieko neparašiau.

***

Su R. į Alytų ir iš Alytaus važinėdavom autobusais.

Vieną kartą Vilniaus autobusų stotyje, kažko bežiūrėdamas į užkandžių aparatą pamačiau Pokemon korteles.

Pokemon kortelės buvo toks kolekcinis kortų žaidimas, panašiai kaip Magic: The Gathering. Reikėjo pirkti pakelius su kortomis, kai nežinodavai, kokias kortas gausi; tada rinkdavai tas korteles, dėliodavai sau kortų kaladę ir su ta kalade žaisdavai prieš kitą žmogų.

Nežinau, ar Lietuvoje tai kada nors buvo populiaru, bet kai buvau septintoje klasėje, kažkas atsinešė tas korteles į klasę. Mane visada traukė tokie visokie fantasy dalykai, todėl susidomėjau tomis kortelėmis, bet kai pamačiau, kiek kainuoja originalios kortelės, supratau, kad ne man šis užsiėmimas. Nepaisant to, iš kažkur gavau pokemonų paveiksliukų ir pats pasidariau korteles. Nežinojau taisyklių, todėl žaisdavom su pusbroliu tom kortelėm kaip įprastą kortų žaidimą Karas. Be pusbrolio neturėjau daugiau su kuo jomis žaisti, taigi didžiąją laiko dalį tiesiog jas vartydavau rankose.

Kai išvydau Pokemon korteles užkandžių aparate, sužibo viltis – štai, pagaliau, po tiek metų, galiu nusipirkti kortelių ir pažiūrėti kaip jos atrodo iš tiesų.

Įmečiau litą ar kiek ten ir iš aparato iškrito kortelių pakuotė. Ji buvo aptraukta celofanu, tik tiek, ir išsilukštenęs supratau, kad tai ne tos tikros Pokemon kortelės.

Kadangi studijos ėjo šiknon, ėmiau vis daugiau domėtis Pokemon kortelėmis. Kaskart, kai su R. būdavom autobusų stotyje, vis nusipirkdavau kelis kortų pakelius. Bėda, kad jos visos išvien kartojosi, ir, galiausiai nusivylęs tomis padielkėmis, nusprendžiau pasidomėti tikromis Pokemon kortomis. Pasirodo, kad Lietuvoje vis dar buvo jomis prekiaujama, tik kainos buvo ne man, tačiau gūglindamas suradau išeitį: kažkur Markučiuose buvo Žaislų planetos išparduotuvė, kurioje, galimai, buvo pigesnių Pokemon kortų pakuočių.

Vieną dieną, palydėjęs R. į paskaitas, išsiruošiau į tuos Markučius. Nebuvau juose buvęs, bet prieš išvažiuojant iš bendrabučio tinkamai išstudijavau Vilniaus žemėlapį, suradau žaislų išparduotuvės adresą ir įsiminiau kelią nuo Filologijos fakulteto iki tos parduotuvės.

Beeinant pradėjo snigti.

Subačiaus g. esantis viadukas atrodė baugus – kažkoks apjuodęs, su keliais neaiškiais tipais, slampinėjančiais po juo.

Šiek tiek neužtikrintai eidamas visgi suradau parduotuvę, ji buvo įsikūrusi pramoninių pastatų rajone.

Nusipurčiau sniegą nuo striukės, nedrąsiai užėjau vidun.

Iškart supratau, kad čia nebus pokemonų kortų, nes visos prekės buvo kažkokios nei šiokios, nei tokios: triračiai, vandens čiužiniai, visokie žaislai mažiems vaikams, didelės kaladėlės ir t.t.

– Ieškot kažko berniukui ar mergaitei? – paklausė pardavėja.

***

Anksčiau, kad pamatytum daiktą, kurio nori, reikėdavo eiti į parduotuvę, spoksoti į vitrinas ar lentynas ir dūsauti, bet dabar užtenka įsijungti Youtube. Jei žmonėms nepatiktų iliuzija, kad jie gali prisiliesti prie kažkokio daikto, žmonės į Youtube nkeltų tiek daug vaizdo įrašų, kuriuose jie išpakuoja išmanųjį telefoną, nešiojamą kompiuterį ar kitus daiktus.

Taip man buvo ir su Pokemon kortomis – internetas išgelbėjo nuo kankinimosi ir aš radau svetainę, kurioje buvo talpinamos nuskenuotos Pokemon kortos. Jų buvo begalė, ir mane ta begalė sužavėjo. Pradėjau jas po vieną išsisaugoti į kompiuterį. Po to, kai pavargdavau jas saugoti, vis peržiūrinėdavau, bandydamas suprasti kaip tas žaidimas išvis žaidžiamas ir kuri korta yra stipri, o kuri – prasta.

Nepraėjus savaitei buvau išsisaugojęs tiek paveiksliukų į kompiuterį, kad tie pokemonai per gerklę lindo. Maža to, patyriau net atvirkščią jausmą – pradėjau bodėtis ir juoktis iš savo susidomėjimo šita nesąmone. Vakarais, kai R. prie kompiuterio ruošdavo namų darbus, pats sėdėdavau ant lovos ir piešdavau savo įsivaizduojamo žaidimo kortas. Žaidimo pavadinimas turėjo būti Asshole Monsters, o kortas kūriau va tokias:

***

Iš viso anuomet sukūriau 90 kortų.

Radau jas neseniai skenuotas kompiuteryje, artėjant gimtadieniui, kai tvarkiau visokį šlamštą tuose keistuose kompiuterio dokumentų aplankuose, kurie būna sukurti tik tam, kad kažkur galėčiau perkelti viską nuo darbastalio.

Peržiūrėjau kortas, pasijuokiau.

Pagalvojau, kad tuomet, kurdamas tokių kortų žaidimą, stengiausi įveikti savo krizę.

Tik nemanau, kad man pavyko, nes po metų įnirtingai žaidžiau Lineage 2 ir ieškojau kur pigiau nusipirkti padėvėtų Lego konstruktorių – bandžiau va taip pasislėpti nuo naujos krizės.

***

Vikipedijoj rašoma: „Krizė (nuo sen. gr. κρίσις = krisis) – sprendimas, lemiamas įvykis, staigus pasikeitimas. Nors šis graikiškas žodis nusako taip pat ir staigų ar lemiamą pasikeitimą į geresnę pusę, terminas paprastai vartojamas pavojingai, sistemos stabilumui gresiančiai situacijai įvardinti.“

***

Man 31 metai, ir aš pirmą kartą susidūriau su krize dėl pagerėjusio gyvenimo.

Vakarais žiūriu Youtube vaizdo įrašus, kuriuose žmonės išpakuoja Magic: The Gathering kolekcinio kortų žaidimo pakuotes ir rodo, kokias korteles ištraukė.

Nueinu į biblioteką ir pasiimu Tyrai leidyklos fantastinę knygą, kurios nebuvau spėjęs perskaityti vaikystėje.

Savaitgalį grįžtu į Alytų ir savo kambaryje perstumdau baldus taip, kad kambarys kuo labiau primintų senąjį kambarį, koks buvo iki išvažiavimo studijuoti į Vilnių.

Kai duodant interviu apie radiją manęs klausia apie naujus muzikinius atradimus, atsakau, kad man pilnai užtenka grupių Get Your Gun ir The National.

Arba nueinu į barą ir būnu pernakt, nes nežinau ką veikti su tuo pagerėjusiu gyvenimu.

Gerai, kad barmenas ar barmenė neklausia:
– Ieškot kažko berniukui ar mergaitei?

2018.09.05

Darbe nutiko kažkas keista – vanduo iš krano pakeitė skonį. Dabar turi kažkokį poskonį, nelabai malonų.

Kadangi mėgstu CSI, nutariau išsiaiškinti, ar tikrai čia kaltas vanduo.

Nuėjau į tualetą ir prisipyliau vandens iš tualeto kriauklės. Rezultatas – ten vanduo skanesnis.

Gaila, kad taip trumpai truko tyrimas, nes jei vanduo visur kitur būtų pasirodęs toks pats keistas, būčiau turėjęs keisti stiklinę į puodelį ir aiškintis ar tik ne su mano stikline kas nors blogai; o dar vėliau – gal kažkas ne taip su mano skonio receptoriais.

Ai, prisigalvoju visokių nesąmonių.

***

Dar apie tualetą.

Laukiau studentės, turėjo ateiti tada ir tada. Vienu metu užsinorėjau į tualetą, ir ne trumpam, o ilgam. Bet, galvoju, ateis studentė, o jei aš būsiu tualete, tai negalėsiu įleisti, ir tada ji liks nesupratusi, kodėl jos neįleidau, nes prieš valandą susitarėm, kad būsiu ir įleisiu.

Nu tai sėdžiu, kenčiu, atrašinėju el. laiškus.

Po to matau, kad jau sutartas laikas praėjo. Galvoju, matyt, studentė užmiršo arba pakeitė planus, todėl negalėjo ateiti.

Ką gi, gera proga pagaliau nueiti į tualetą.

Nueinu į tualetą su žurnalu, prisėdu.

Tualete aš neskubu. Kur jau kur, bet tualete noriu mažiausiai skubėti.

Taigi paskaitau ir tik tada pradedu daryti reikalus.

Ir, aišku, kaip tik tada girdžių skambantį domofoną. Blemba blemba. Suprantu, kad kol susitvarkysiu, studentė jau bus ir nuėjus nuo domofono, bet visgi kartais perlipu save ir liepiu pasistengti: štai jau ir valausi užpakalį, dar ir dar, užsitraukiu apatinius ir kelnes (gražios kelnės visai, pirkau Zaroj, tokios tamsiai mėlynos; šią vasarą beveik visi pirkti drabužiai buvo tamsiai mėlyni), o tada suskamba telefonas.

Skambina V.

Atsiliepiu, nes galvoju gal čia ne studentė, o V. man skambino iš apačios.

– Ar tu man skambini iš apačios? – klausiu V.
– Ne, – sako V.

Seguosi diržą kalbėdamas, jaučiu, kad balsas tarsi aidi, nes telefone įjungiau garsiakalbį.

– Ar tu tualete? – klausia V.
– Taip, – sakau.

Dabar V. juokiasi, o domofonas nustoja skambėjęs ir man neramu, kad neįleidau studentės.

Gal ji nusivylė manimi, gal dėl to nusivylė savo studijomis, gal dėl to nusivylė fakultetu, universitetu, gal dėl to nusivylė Lietuva, Europos sąjunga, demokratija.

Gal aš būsiu kaltas dėl to, kad ji emigruos kur nors į užsienį ir ten bus laiminga.

– Aš tau paskambinsiu vėliau, – sakau V.

Tada nusiplaunu rankas, nusišluostau ir leidžiuosi laiptais žemyn. Atidarau duris, bet ten nieko nėra. Pavaikštau koridoriumi, bet nei studentės, nei kitų studentų nėra.

– Gal matėt kas čia skambino į viršų? – klausiu apsaugos darbuotojo.
– Ne, nemačiau.

Ką gi.

Rašau studentei, klausiu kada gi ji ateis. Tai aišku, kad neišsiduosiu, jog girdėjau ją skambinančią. Visi žino, kad negirdžiu domofono tik tuo atveju, jei būnu tualete arba TV studijoj, bet TV studijoj kol kas nieko nevyksta, tai lieka tik tualetas.

O kad neliktų nemalonaus kvapo apsilankius tualete, visada galima sudeginti mažą popierėlį, kad ir tualetinio popieriaus – iškart numuša visą kvapą.

Tiesą sakant, užtenka ir degtuką uždegti – efektas tas pats, o dar ir saugiau.

2018.08.04

Šeštadienis.

Atsikeliu vėlai, nes vakar užsibuvau pas R., o po to dar nuėjau į Elektritą.

Elektrito kieme sutikau Ži ir tokį bičą, su kuriuo susipažinau prieš ketverius metus festivalyje Velnio akmuo. Kadangi Ži buvo su vaikinu, apie kurio egzistavimą aš anksčiau net nieko nežinojau, likau pakalbėti su tuo biču, nors jis ir buvo labai girtas.

– Išsiskyriau su žmona, – pasakė, kai prisėdom ant bordiūro.

Po to kažką nerišliai kalbėjom, pats nežinau, ką. Buvo neįdomu, todėl nuėjau su juo prie stalo, kur sėdėjo A. Ragana; kartą kalbėjom su ja tame bare, man buvo visai įdomu. Gal ir dabar būtume pakalbėję, bet tas bičas paklausė ar negalėčiau parvesti jo namo.

Taigi aš jį palydėjau kelis šimtus metrų iki namų.

Kai grįžau į Elektrito kiemą, žmonių buvo stipriai sumažėję. Paėmiau dar vieną alaus ir sutikau tokį pažįstamą. Pakalbėjom šiek tiek, o tada pagalvojau, kad noriu namo, nėra čia ko būti, tai padėjau nebaigtą bokalą ant stalo ir pasukau namų link.

Eidamas užsukau į Mindaugo Maximą. Pirkau koldūnų, sūrio, pomidorų, pašteto, duonos, ledų, mineralinio vandens, riešutų. Grįžęs viską išsikroviau ir nuėjau miegoti.

***

Jokių planų šeštadienį neturiu. Pastaruoju metu savaitgaliais skaitau knygas, vėlyvą popietę pasnaudžiu, pažaidžiu kompiuterinį žaidimą Age of Mythology (parodė Gintas, geras žaidimas, nors ir senas), su kuo nors susitinku ir išgeriu alaus.

Nusprendžiu nesėdėt namie ir apsilankyt skaitytų knygų knygyne, kuris yra visai netoli manęs, kažkur Švitrigailos g.

Nueinu iki bankomato, išsigryninu pinigų ir pasuku knygyno link.

Knygyno iš gatvės beveik nesimato, bet randu vienus laiptus, vedančius į rūsį, ir, žvilgtelėjęs žemyn, pamatau atidarytas rūsio duris. Nusileidžiu laiptais ir užeinu vidun – ir pataikau, čia tikrai knygynas.

Erdvės daug, patogu vaikščioti, bet knygų asortimentas nėra toks milžiniškas koks buvo panašiame knygyne, veikusiame anksčiau Rinktinės g. Nepaisant to, atidžiai pereinu visas lentynas – tiek grožinės literatūros, tiek vaikų, tiek detektyvus, net knygas anglų kalba atidžiai permetu akimis.

Kol renkuosi knygas, salėje vaikštinėja knygyno pardavėja (galbūt ir savininkė). Ji į salę iš kitos patalpos atneša knygas ir rūšiuoja jas pagal tematiką.

– Taip, kas gi čia? O, politika. Gerai, bus prie politikos.

Aš vaikštinėju toliau.

– Hm. Nesu girdėjus šito autoriaus. Gal reiktų kada paskaityt. Taip, čia grožinė, reikia padėti prie grožinės.

Man visai malonu klausyti kaip ji kalba su savimi.

Aš pats dabar vis dažniau pakalbu su savimi.

Kaip rašė Marcelijus Martinaitis: „Aš pats kartais kalbu su savim, kai nėra ką pakalbint.“

Nusiperku net penkias knygas:

Max Frisch „Homo faber“ (senasis leidimas);

Frederic Beigbeder „Meilė trunka trejus metus“;

„buyology“ (kažkas apie reklamą ir pirkimo psichologiją);

Michael Ondaatje „Anglas ligonis“;

Uldis Berzinš „Vabzdžių žingsniai“ (poezija).

 

– Viso 12 eurų, – sako pardavėja.

Duodu 20.

– Gal turit smulkiau? – klausia pardavėja.

Atsidarau piniginę, krapštau monetas – bet ne, neturiu.

– Ne, neturiu, – sakau.

Moteris atiduoda grąžą monetomis, piniginė nuo jų išsipučia.

Padėkoju jai ir palinkiu geros dienos, ji man irgi, ir išeinu.

Einu Švitrigailos g., saulė kepina, niekur nėra pavėsio, nepasislėpsi. Priėjęs Naugarduko g. pasuku namų link.

Einu pro du vyrukus ir pagyvenusį žmogų, pastarasis man sako:

– Ką čia skaitai?

Sustoju, atsisuku į jį.

Delsiu atsakyti, nes jo išvaizda labai keista: grandinė ant rankos, grandinė ant kaklo, pirštai purvini, apsirengęs odine striuke, nors dabar karšta, batai baisūs.

– Maxą Frischą, – sakau.

Jis žengia žingsnį artyn manęs.

– O tu jas parduodi?

– Ne, aš jas ką tik pirkau, – sakau. – Va ten, Švitrigailos g. rūsy yra knygynas.

Vyriškis linkteli galva – toks keistas ženklas, kad pokalbis baigtas, ir aš einu toliau.

Grįžęs prisėdu ant lovos ir vartau knygas.

Tas Michael Ondaatje man kažkur labai girdėtas.

Skaitau „Anglas ligonis“ anotaciją ir pagaliau prisimenu.

Tada su Rasa buvom tik atvykę studijuot į Vilnių. Vieną dieną susitikom po paskaitų ir ji parodė, kad nusipirko kažkokio užsienio rašytojo eilėraščių knygą. Knyga buvo nukainota, rado ją tame knygyne prie centrinių VU rūmų. Pavarčiau ją ir padėjau, neskaičiau. Bet nuo tada ta knyga man nuolat papuldavo po akimis – visą laiką, kur pasisukdavau, ją matydavau mūsų studentų bendrabučio kambaryje. Vieną kartą neištvėriau ir atsiverčiau ją, išsirinkau bet kurį eilėraštį ir perskaičiau, ir jis man patiko. Bet kiek po to būčiau bandęs skaityti tuos eilėraščius, nė vienas nepatiko kaip tasai pirmas, kurį perskaičiau.

Iki šiol atsimenu, kad pirmos to eilėraščio eilutės buvo maždaug tokios:

tais metais
visi tuokėsi

Tuomet tikėjau, kad Rasa bus mano žmona.

Po pusmečio jai pasipiršau.

Dažniausiai mėgstu šito neprisiminti.

***

Vėliau skambina Kęstas, klausia ką šiandien veiksiu.

Atsakau, kad gal eisiu vakare į koncertą.

Kviečia į Valakampių  II-ajį paplūdimį išsikepti dešrainių ar burgerių. Bus ir Kęsto Monika, ir Tadas su Monika – puiki proga pasveikinti Tado Moniką su neseniai buvusiu gimtadieniu.

Pasakau, kad prisijungsiu, ir einu į parduotuvę apsipirkti.

Apsipirkinėdamas galvoju apie Agnę: praėjusią vasarą Kęstas mus netikėtai pakvietė į šitą patį paplūdimį kepti dešrainių. Agnė buvo po mergvakario ar kažkokio kito vakarėlio. Jautėsi gal ne visai gerai, bet sutiko važiuoti.

Buvau laimingas: šalia buvo draugai su draugėmis arba žmonomis, ir aš irgi buvau ne vienas.

Agnė beveik su niekuo nebendravo.

Mes išsikepėm dešrainių, pavalgėm, o tada Kęstas mus parvežė iki jos namų ir mes išėjom toli pasivaikščiot; ėjom tą Jėzaus kryžiaus kelią ar ką ten už Žirmūnų.

Dabar perku raugintų agurkėlių, kečupo su medumi, garstyčių, dešrelių, tortilijų, milžinišką papriką, mineralinio vandens ir Pepsi, aštrių konservuotų paprikų.

Po to išsikviečiu taksi ir važiuoju į tuos Valakampius. Nesuprantu, kokiu maršrutu važiuojam, ir tai mane erzina.

Nuvykęs išlipu, randu Kęsto Moniką, o Kęstas tuo metu yra išvažiavęs paimti Tado, Monikos ir jų Mykolo.

Gulim su Monika ant pledo ir kalbam apie darbą, jos nėštumą, mašinas.

Man ji visada patiko, net jos ta dažnai išlendanti vaikiška kalbėjimo maniera man patiko.

Gal ji net per daug man patiko – kartą paprašiau, kad nevaikščiotų su apatiniais po mūsų namus, ir ji daugiau nevaikščiojo.

Vienu metu susimąstau o ką reiktų daryti, jei Monika staiga pradėtų gimdyti.

Manau, kad garsiai šaukčiau pagalbos, tada skambinčiau į greitąją. Gerai, kad žinau tikslų adresą, nes važiuodamas čia taksi vairuotojui nurodžiau vieno pastato adresą – nekiltų problemų pagalbai ieškant mūsų tikslios vietos. O tada jau paskambinčiau Kęstui ir pasakyčiau, kad Monika netikėtai pradėjo gimdyti.

Bet dabar grįžta Kęstas su Tadu, Monika ir jų sūnumi Mykolu, ir aš nustoju galvot apie Kęsto Monikos gimdymą paplūdimyje.

Pasveikinam Moniką su gimtadieniu, tada imu ruošti dešreles su daržovėmis tortilijose. Galvojau bus skanu, bet kažko trūko; atrodė sausa, užkandau pomidorais.

Tado ir Monikos Mykolas visą laiką dėmesio centre: dabar jis verkia, dabar jis juokiasi, dabar jis žaidžia ant pledo, dabar jis žaidžia su smėliu, dabar jis verkia, nes jo užpakalis smėliuotas, dabar jį neša maudytis upėje, dabar jis verkia, nes jam neleidžia maudytis ilgiau, dabar jis valgo tyrelę, dabar jis verkia, nes užsigavo mediniu pagaliuku, dabar jis geria vandenį ir viską išpurškia, ir dabar mes visi juokiamės, juokiasi ir jis.

Vienu metu prijoja dvi policininkės su arkliais, klausia ar ant stalo stovi alus. Kęstas išmeta į šiukšliadėžę tuščią butelį, o aš – dar nebaigtą gerti.

– Jei turit čia daugiau alaus, rekomenduojame jį nusinešti į automobilį, – sako jos ir nujoja.

Kęstas, Tadas ir aš biškį suirztam.

Neužilgo Monika sako, kad Mykolas jau pervargo ir jiems reiktų namo.

Mes susidedam daiktus, sėdam į Kęsto mašiną ir jis mus parveža namo. Dėl įdomumo užsuka pas mane, nes dar nebuvo naujam bute.

Butas jam patinka.

Man patinka,kad butas jam patinka.

Kaip tik grįžta Gintas su Gabrielium, visi virtuvėj trumpai pakalbam. Atsisveikinam su Kęstu, o Gabrielius su Gintu važiuoja atsivežti Gabrieliaus nešiojamo kompiuterio ir nupirkti alaus – darysim mažą LAN party (žaisim Age of Mythology), o vėliau eisim į koncertą.

Laukdamas kol jie grįš sėdžiu savo kambaryje ant palangės ir mąstau, kad kai kurie mano bendraamžiai perka butus, gimdo vaikus, o aš su chebra vis dar žaidžiam kompiuterinius arba stalo žaidimus, vaikštom po barus ir į hardkoro koncertus.

– Jei tu nori šeimos, tam reikia atlikti ganėtinai paprastus veiksmus, – pasakė V. praėjusią vasarą, kai buvau tik pradėjęs draugauti su Agne.

Nežinau, ką jam tada atsakiau.

Bet dabar, kai neseniai nusipirkau baldus iš IKEA ir vieną vėlyvą vakarą į juos žiūrėdamas susigraudinau, supratau, kad:

1.) IKEA baldai nesugrąžins gyvenimo su Agne iliuzijos;

2.) didesnis atlyginimas nesugrąžins gyvenimo su G. iliuzijos;

3.) doktorantūra nesugrąžins gyvenimo su R. iliuzijos;

4.) naujos knygos nesugrąžins gyvenimo su Rasa iliuzijos.

It‘s all gone, Pete Tong.

Ir dar žinau, kad labai gera nustot vaikytis iliuzijų.

2018.08.03

Penktadienis.

Visą dieną tikrinu sąskaitą, laukdamas ar pervesti pinigai už darbą. Turiu tik 11 eurų, ir 5 iš jų turiu išleisti vakare eidamas į No Real Pioneers albumo pristatymo koncertą. Kai jau atrodo, kad taip ir liksiu negavęs pinigų, 16 val. visgi išmuša džiaugsminga valanda – pinigai pagaliau sąskaitoje.Deja, mano trumpalaikiai praturtėjimai dažnai pakoreguoja ir planus: nors ruošiausi vakare eiti į koncertą, priėmiau R. kvietimą užsukti pas ją į svečius.

– Ar tau užteks vieno butelio vyno? – klausiu jos kalbėdamas telefonu parduotuvės vyno skyriuje.

– Nežinau, – sako ji.

Paimu antrą butelį vyno, sau – alaus, o po to dar šio bei to sau į namus.

Kai nueinu pas R., mane iškart pasitinka jos katė. Katė kažkokia bengališka, ar kaip ten – labai graži, tokia kaip sumažintas leopardas. Ausys stačios ir ilgos, atrodo juokingai; ir šiaip tokia dar žiopla katė – lipa, nukrenta, daug kur neužšoka.

Sėdim ant sofos, gurkšnojam, per TV eina „Farai“, kalbamės.

Kambary tvanku, nors milžiniški langai ir atverti plačiai. Audra, turėjusi atslinkti, matyt, aplenkė Vilnių, nes čia palijo vos vos.

Kažin koks malonus vakaras. Ramu, net apie dramas kalbam perdėtai ramiai. Tarsi viskas ir taip būtų aišku, ir kas žino – galbūt viskas jau seniai seniai mums aišku.

Gera kartais tiesiog pailsėti nuo polinkio viską dramatizuoti.

Gera kartais nejausti kaltės ir nesijausti nuskriaustu.

Kalbam apie darbus, šeimas, santykius.

Tik kai R. paklausia ar dabar aš jaučiuosi laimingas ir aš staiga pradedu pasakoti apie darbą, ji sako:

– Bet aš tavęs klausiau ne to.

Suprantu, kad ne to, bet nieko negaliu pakeisti – jau kelis mėnesius gyvenu darbu, ir viskas man sukasi apie darbą. Ir nors darbe daug problemų, visgi jis mane daro laimingą.

Nežinau, ar liūdna, ar gaila, bet kokie nors santykių klausimai, meilės reikalai ir t.t. man dabar mažai aktualūs.

Aš atidarau antrą butelį vyno ir suprantu, kad greičiausiai jau nenueisiu į koncertą. Net nežiūriu kas ten man rašo į telefoną.

Mes įsitaisom prie palangės ir trumpam leidžiamės į asmeniškumus.

Labai gerai, kad širdy man ramu.