Beata Tiškevič „Vyvenimas”

Beata Tiškevič
„Vyvenimas”
Puslapiai: 366
Išleido: Balto
Metai: 2017 m.
Tiražas: 5000 egz.

„Kai jį pamačiau, mano plaukų šaknys iš laimės ir džiaugsmo net į viršų pašoko.“

***

Prieš rašydamas Beatos Tiškevič knygos „Vyvenimas“ apžvalgą turiu paaaiškinti kelis dalykus.

1.) Pirmą kartą Beatą Tiškevič pamačiau arba išgirdau per tv/radiją prieš jau nepamenu kiek metų. Man iškart buvo įdomi jos minčių raiška. Atrodė, kad kalba kaip mažas vaikas. Ir kad nevaidina, o jai tai natūraliai taip išeina. Mane tai sužavėjo, nes tai buvo labai nestandartiška.

2.) Pradėjęs sekti Beatą Tiškevič feisbuke supratau, kad ji daro kažką gera. Ne tiek dėl moterų ar feminizmo, kiek apskritai gero visiems. Ji kalba apie jausmus, emocijas, savo istorijomis rodo pavyzdį, kad nederėtų gėdytis nesėkmių ar bijoti išsiskirti. Visa tai yra žiauriai faina ir t.t., nes man pačiam visą laiką norėjosi, kad žmonės būtų labiau žmonės ir mažiau žvėrys vieni kitiems.

3.) Niekada nepykau ant žmonių, kuriems Beata Tiškevič nepatiko tiek dėl savo išvaizdos, tiek dėl elgesio, tiek dėl eskaluojamų temų. Kartais tokių žmonių nusistatymas prieš ją buvo ganėtinai baisus ir griežtas, bet ką padarysi. Galų gale, jei seniai metalistai kalba apie ją, tai reiškia, kad jos veiksmai pasiekia tikrai begalę žmonių.

4.) Kai išgirdau, kad bus išleista Beatos Tiškevič, džiaugiausi ir laukiau jos.

Bet kai ją gavau, kilo daug problemų.

Jeigu reiktų apibūdinti, ką galima rasti knygoje, tai va ką:

„Man buvo nelengva.“

„Jaučiausi labai nesaugiai <…>“

„Verkėm kartu su mama.“

„Nebeturėjau jokių svajonių.“

„Buvau per jautri tai aplinkai.“

„Viskas mano viduje subyrėjo.“

„Jiems pabodo mane guosti <…>“

„Ėmiau verkti, visko gailėtis.“

„<…> ir mes abu apsiverkėm.“

„Pasikūkčiodami verkėm.“

„Aš visiškai suskydau <…>“

„Aš buvau visiškai vieniša.“

„Atsiguliau į lovą, pakišau galvą po antklode ir pradėjau balsu raudoti.“

„Atrodė, kad suplyšiu perpus <…>“

„Man labai skaudėjo širdį <…>“

„Visą kelią iki Maskvos praverkiau.“

„Maskvoje verkiau dar dvi paras.“

„Širdis pasruvo krauju <…>“

„Išskydau.“

„Kai išgirsdavau, kad skamba mano telefonas, puldavau į isteriją, pradėdavau verkti ir negalėdavau sustoti.“

„Su kiekviena diena vis labiau nykau.“

„Kaip šmėkla vaikščiojau Vilniaus gatvėmis ir visko bijojau.“

„O aš ir toliau gesau.“

„Jaučiausi niekur nereikalinga <…>“

„Nebejutau jokių jausmų ar emocijų, nebeturėjau jokių norų ar tikslų.“

„Galiausiai nusprendžiau numirti.“

„<…> pasikūkčiodama ėmiau verkti.“

„Jis verkdavo kartu.“

Dar ten yra apie feminizmą, lygias lyčių teises, psichoterapiją, šiek tiek minčių iš savipagalbos knygų. Bet iš esmės šita autobiografinė knyga man pasirodė kaip ašarų pakalnė. Ir aš nemanau, kad Beata Tiškevič turėjo tikslą parašyti būtent tokią knygą.

Manau, kad žmogaus norą rašyti atvirai apie savo gyvenimą galima paaiškinti tuo, kad mes visi dabar oi net kokie ypatingi, originalūs ir unikalūs jaučiamės. Aš irgi toks. Bet jei aš mylėjau ir išgyvenau skaudų išsiskyrimą, tai dar nereiškia, kad šita patirtis ir visa su ja susijusi istorija yra savaime labai įdomi.

Šioje knygoje aprašytos autorės istorijos yra daug kam pažįstamos, tačiau aprašytos su tiek daug emocijų, kad jas skaityti man buvo nemalonu. Beskaitant vėliau net nebėra skirtumo, kas ten tiksliai nutiko, nes autorės emocijos užima tiek daug vietos, kad pats nutikusio dalyko faktas lieka antrame plane. Galbūt čia ir yra didžiausia knygos problema – besaikis autorės susitelkimas į emocinę tiesą. Visos knygos metu atrodo, kad Beatos gyvenimas buvo tikra nelaimė, ir nors kartais nutikdavo kas nors gero, vis tiek viskas baigdavosi tragiškai. Skaityti apie tokius dalykus galiausiai užknisa, o tai, kad autorė rašo atvirai ir nuoširdžiai, padėties negelbsti; atvirumas ir nuoširdumas savaime nėra teigiami kūrinio bruožai.

Jei reiktų išrinkti vieną citatą, kuri parodytų, kodėl man nepatiko skaityti apie asmeninį autorės gyvenimą, tai būtų ši citata:

„Aš jaučiausi esanti kitų žmonių auka <…>“

Būtent tai ir jaučiasi nuo pat knygos pradžios – kad autorė jaučiasi auka. Na, gal reiktų sakyti jautėsi, nes į knygos pabaigą jos gyvenimas bent aprašomuoju metu tarsi buvo susitvarkęs.

Be asmeninių išgyvenimų knygoje dar lieka nemažai įžvalgų apie gyvenimą, žmones, baimes ir t.t. Maždaug ties knygos viduriu atsiradęs ir į knygos pabaigą vis augantis autorės savęs supratimas, psichoterapijos pagalba, kelionių metu suprasti dalykai ir savipagalbos knygų įtaka gali pasirodyti naudinga žmonėms, susiduriantiems su įvairiomis problemomis. Juolab, kad problemos čia ganėtinai aktualios visiems: geriantys žmonės šeimos aplinkoje, tėvų dėmesio stoka, palaikymo nebuvimas, visuomenės spaudimas būti tokiu, kaip visi, nežinojimas ką daryti su savo gyvenimu, dilema skirtis ar nesiskirti su antra puse, ir pan. Nepaisant to, kad tai naudinga ir motyvuojanti knygos dalis, man dauguma dalykų jau girdėti bendraujant su savo psichologe, galų gale apie tai daug esu galvojęs pats rašydamas, todėl ir šitas knygos aspektas man nėra įdomus. Bet tikiu, kad jei šita knyga būtų papuolusi man į rankas 2015 metais, ji būtų galėjusi man padėti.

Skaitydamas ir perskaitęs knygą uždaviau sau klausimų.

Gal man knyga nepatiko, nes ji labiau orientuota moterims?

Ne, juk esu prisiskaitęs visokių knygų ir prisižiūrėjęs emocingų filmų, taip kad lytis neturėjo trukdyti.

Gal aš esu toliau pažengęs savęs pažinime nei autorė?

Ne, kapanojuosi po tas pačias problemas ir vis dar ne visiems klausimams turiu atsakymus.

Gal aš paprasčiausiai pavydžiu autorei?

Ne, juolab, kad aš džiaugiuosi, jog ji parašė knygą, kuri galėtų padėti žmonėms.

Tai kas yra blogai su šita knyga?

Manau, kad visas tas emocingumas pražudė stilių. Nežinau, gal pagrindinis sumanymas ir buvo parašyti viską taip, kaip buvo, galvojant, kad tiesa ištemps knygą? Kas žino.

Žinau tik tiek, kad ši knyga privertė daug kartų susimąstyti apie tai, kad gal man pačiam reiktų apie save nerašyti.

P.S. Nuo tada, kai sužinojau apie knygos pavadinimą, jis man labai nepatiko. Bet tiek to, pagalvojau, čia taip gražiai susiveda su prancūzišku žodžiu „la vie“, reiškiančiu gyvenimą. Tik perskaitęs knygą supratau, kad knygos pavadinimas visai nesusijęs su prancūzų kalba, jis simbolizuoja įveltą klaidą rašant žodį „gyvenimas“ – raidės G ir V yra viena šalia kitos klaviatūroje. Geriau jau būčiau to nežinojęs, nes dabar pavadinimas dar blogesnis.

Advertisements

4 thoughts on “Beata Tiškevič „Vyvenimas”

  1. Siga

    Nu ir tas pavadinimas tik paskutiniuose puslapiuose aiškinamas, o turėtų anksčiau it dažniau link to rodyti.

    Like

    Reply
  2. beraste

    Aš iš pradžių turėjau dvi versijas pavadinimo. Galvojau, kad užslėptas žodis bybenimas, paskui tikėjau, kad čia sulietuvinta lotyniško ‘vivere’ forma. Irgi klydau.

    Like

    Reply
  3. Simona

    Skaičiau šitą knygą. Irgi liko panašus įspūdis – užknisa nuolatiniai verkšlenimai. Atrodo, nu blyn, kiek gi galima… IR dar man labai kliuvo dvigubi standartai: vienam puslapy ji guodžiasi, kaip iš jos mokykloj tyčiojosi, kitam puslapy ji jau dergiasi iš kitų subinėm vadindama; vienam puslapy ji didžiuojasi tuo, kad atsistoja, išeina iš kino salės, o po to filmo autoriui išrėžia, kaip nepatiko jo filmas, o kitame puslapyje verkšlena, kaip visuomenė nesuprato jos “šauktinių” projekto ir nulinčiavo. Dar buvo apie moteris ir jos didaktika, kokios jos turi būti, kai pati verkia, jog gyvenimas yra visoks. Mes visi einam per gyvenimą su savom klaidom, tiesom, mąstymu ir matymu. Jei nori, kad tave priimtų, priimk ir kitus kitokius nei tu. Ir dar per visą knygą einantis pabrėžtinis “aš kitokia”… Čia tokie pagrindiniai “prasilenkimai”.

    Bet šiaip galvoju, jog gerai tokia knyga. Nežinau statistikos, bet, manau, jog depresija (ir dar tokia gili kaip jos, kai nesirūpinama higiena, nenorima gyventi) yra paplitusi Lietuvoje, tik gal apie ją niekas nekalba. Aš savo tėvus irgi stebinau, kai pasakiau, jog mano vyrui depresija (ne tokia kaip knygoj, lengvesnė, bet visvien depresija). Aš nesu susidūrusi su tokiais dalykais, nes tiesiog kitaip augusi ir kitokią tėvų “mokyklą” praėjusi (mes sprendžiam problemas, o ne jose murkdomės), tad man kai kuriose vietose verkšlenimų per daug, jie net pykdo. Visgi yra gyvenimų visokių. Tad ši knyga turėtų pagelbėti panašiems ir nedrįstantiems pakelti galvos vien tam, kad išdrįstų ir patys būtų atsakingi už savo gyvenimus ir jų kokybę.
    Be to, labai faina, kad ji kalba atvirai apie savižudybes, mirtį, skyrybas, tėvus, vaikus, santykius, savęs paieškas, psichoterapijas. Daug temų pas mus yra tabu ar apipintų baimėmis, nežinojimais, stereotipais. Kai nėra patirčių, labai gerai, kai kažkas jomis dalinasi.

    Beje, pavadinimą versčiau į “Verkšlenimas”. Man jis labiausiai asocijuojasi su turiniu :)

    Like

    Reply

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s