Beata Tiškevič „Vyvenimas”

Beata Tiškevič
„Vyvenimas”
Puslapiai: 366
Išleido: Balto
Metai: 2017 m.
Tiražas: 5000 egz.

„Kai jį pamačiau, mano plaukų šaknys iš laimės ir džiaugsmo net į viršų pašoko.“

***

Prieš rašydamas Beatos Tiškevič knygos „Vyvenimas“ apžvalgą turiu paaaiškinti kelis dalykus.

1.) Pirmą kartą Beatą Tiškevič pamačiau arba išgirdau per tv/radiją prieš jau nepamenu kiek metų. Man iškart buvo įdomi jos minčių raiška. Atrodė, kad kalba kaip mažas vaikas. Ir kad nevaidina, o jai tai natūraliai taip išeina. Mane tai sužavėjo, nes tai buvo labai nestandartiška.

2.) Pradėjęs sekti Beatą Tiškevič feisbuke supratau, kad ji daro kažką gera. Ne tiek dėl moterų ar feminizmo, kiek apskritai gero visiems. Ji kalba apie jausmus, emocijas, savo istorijomis rodo pavyzdį, kad nederėtų gėdytis nesėkmių ar bijoti išsiskirti. Visa tai yra žiauriai faina ir t.t., nes man pačiam visą laiką norėjosi, kad žmonės būtų labiau žmonės ir mažiau žvėrys vieni kitiems.

3.) Niekada nepykau ant žmonių, kuriems Beata Tiškevič nepatiko tiek dėl savo išvaizdos, tiek dėl elgesio, tiek dėl eskaluojamų temų. Kartais tokių žmonių nusistatymas prieš ją buvo ganėtinai baisus ir griežtas, bet ką padarysi. Galų gale, jei seniai metalistai kalba apie ją, tai reiškia, kad jos veiksmai pasiekia tikrai begalę žmonių.

4.) Kai išgirdau, kad bus išleista Beatos Tiškevič, džiaugiausi ir laukiau jos.

Bet kai ją gavau, kilo daug problemų.

Jeigu reiktų apibūdinti, ką galima rasti knygoje, tai va ką:

„Man buvo nelengva.“

„Jaučiausi labai nesaugiai <…>“

„Verkėm kartu su mama.“

„Nebeturėjau jokių svajonių.“

„Buvau per jautri tai aplinkai.“

„Viskas mano viduje subyrėjo.“

„Jiems pabodo mane guosti <…>“

„Ėmiau verkti, visko gailėtis.“

„<…> ir mes abu apsiverkėm.“

„Pasikūkčiodami verkėm.“

„Aš visiškai suskydau <…>“

„Aš buvau visiškai vieniša.“

„Atsiguliau į lovą, pakišau galvą po antklode ir pradėjau balsu raudoti.“

„Atrodė, kad suplyšiu perpus <…>“

„Man labai skaudėjo širdį <…>“

„Visą kelią iki Maskvos praverkiau.“

„Maskvoje verkiau dar dvi paras.“

„Širdis pasruvo krauju <…>“

„Išskydau.“

„Kai išgirsdavau, kad skamba mano telefonas, puldavau į isteriją, pradėdavau verkti ir negalėdavau sustoti.“

„Su kiekviena diena vis labiau nykau.“

„Kaip šmėkla vaikščiojau Vilniaus gatvėmis ir visko bijojau.“

„O aš ir toliau gesau.“

„Jaučiausi niekur nereikalinga <…>“

„Nebejutau jokių jausmų ar emocijų, nebeturėjau jokių norų ar tikslų.“

„Galiausiai nusprendžiau numirti.“

„<…> pasikūkčiodama ėmiau verkti.“

„Jis verkdavo kartu.“

Dar ten yra apie feminizmą, lygias lyčių teises, psichoterapiją, šiek tiek minčių iš savipagalbos knygų. Bet iš esmės šita autobiografinė knyga man pasirodė kaip ašarų pakalnė. Ir aš nemanau, kad Beata Tiškevič turėjo tikslą parašyti būtent tokią knygą.

Manau, kad žmogaus norą rašyti atvirai apie savo gyvenimą galima paaiškinti tuo, kad mes visi dabar oi net kokie ypatingi, originalūs ir unikalūs jaučiamės. Aš irgi toks. Bet jei aš mylėjau ir išgyvenau skaudų išsiskyrimą, tai dar nereiškia, kad šita patirtis ir visa su ja susijusi istorija yra savaime labai įdomi.

Šioje knygoje aprašytos autorės istorijos yra daug kam pažįstamos, tačiau aprašytos su tiek daug emocijų, kad jas skaityti man buvo nemalonu. Beskaitant vėliau net nebėra skirtumo, kas ten tiksliai nutiko, nes autorės emocijos užima tiek daug vietos, kad pats nutikusio dalyko faktas lieka antrame plane. Galbūt čia ir yra didžiausia knygos problema – besaikis autorės susitelkimas į emocinę tiesą. Visos knygos metu atrodo, kad Beatos gyvenimas buvo tikra nelaimė, ir nors kartais nutikdavo kas nors gero, vis tiek viskas baigdavosi tragiškai. Skaityti apie tokius dalykus galiausiai užknisa, o tai, kad autorė rašo atvirai ir nuoširdžiai, padėties negelbsti; atvirumas ir nuoširdumas savaime nėra teigiami kūrinio bruožai.

Jei reiktų išrinkti vieną citatą, kuri parodytų, kodėl man nepatiko skaityti apie asmeninį autorės gyvenimą, tai būtų ši citata:

„Aš jaučiausi esanti kitų žmonių auka <…>“

Būtent tai ir jaučiasi nuo pat knygos pradžios – kad autorė jaučiasi auka. Na, gal reiktų sakyti jautėsi, nes į knygos pabaigą jos gyvenimas bent aprašomuoju metu tarsi buvo susitvarkęs.

Be asmeninių išgyvenimų knygoje dar lieka nemažai įžvalgų apie gyvenimą, žmones, baimes ir t.t. Maždaug ties knygos viduriu atsiradęs ir į knygos pabaigą vis augantis autorės savęs supratimas, psichoterapijos pagalba, kelionių metu suprasti dalykai ir savipagalbos knygų įtaka gali pasirodyti naudinga žmonėms, susiduriantiems su įvairiomis problemomis. Juolab, kad problemos čia ganėtinai aktualios visiems: geriantys žmonės šeimos aplinkoje, tėvų dėmesio stoka, palaikymo nebuvimas, visuomenės spaudimas būti tokiu, kaip visi, nežinojimas ką daryti su savo gyvenimu, dilema skirtis ar nesiskirti su antra puse, ir pan. Nepaisant to, kad tai naudinga ir motyvuojanti knygos dalis, man dauguma dalykų jau girdėti bendraujant su savo psichologe, galų gale apie tai daug esu galvojęs pats rašydamas, todėl ir šitas knygos aspektas man nėra įdomus. Bet tikiu, kad jei šita knyga būtų papuolusi man į rankas 2015 metais, ji būtų galėjusi man padėti.

Skaitydamas ir perskaitęs knygą uždaviau sau klausimų.

Gal man knyga nepatiko, nes ji labiau orientuota moterims?

Ne, juk esu prisiskaitęs visokių knygų ir prisižiūrėjęs emocingų filmų, taip kad lytis neturėjo trukdyti.

Gal aš esu toliau pažengęs savęs pažinime nei autorė?

Ne, kapanojuosi po tas pačias problemas ir vis dar ne visiems klausimams turiu atsakymus.

Gal aš paprasčiausiai pavydžiu autorei?

Ne, juolab, kad aš džiaugiuosi, jog ji parašė knygą, kuri galėtų padėti žmonėms.

Tai kas yra blogai su šita knyga?

Manau, kad visas tas emocingumas pražudė stilių. Nežinau, gal pagrindinis sumanymas ir buvo parašyti viską taip, kaip buvo, galvojant, kad tiesa ištemps knygą? Kas žino.

Žinau tik tiek, kad ši knyga privertė daug kartų susimąstyti apie tai, kad gal man pačiam reiktų apie save nerašyti.

P.S. Nuo tada, kai sužinojau apie knygos pavadinimą, jis man labai nepatiko. Bet tiek to, pagalvojau, čia taip gražiai susiveda su prancūzišku žodžiu „la vie“, reiškiančiu gyvenimą. Tik perskaitęs knygą supratau, kad knygos pavadinimas visai nesusijęs su prancūzų kalba, jis simbolizuoja įveltą klaidą rašant žodį „gyvenimas“ – raidės G ir V yra viena šalia kitos klaviatūroje. Geriau jau būčiau to nežinojęs, nes dabar pavadinimas dar blogesnis.