Darbe nutiko kažkas keista – vanduo iš krano pakeitė skonį. Dabar turi kažkokį poskonį, nelabai malonų.
Kadangi mėgstu CSI, nutariau išsiaiškinti, ar tikrai čia kaltas vanduo.
Nuėjau į tualetą ir prisipyliau vandens iš tualeto kriauklės. Rezultatas – ten vanduo skanesnis.
Gaila, kad taip trumpai truko tyrimas, nes jei vanduo visur kitur būtų pasirodęs toks pats keistas, būčiau turėjęs keisti stiklinę į puodelį ir aiškintis ar tik ne su mano stikline kas nors blogai; o dar vėliau – gal kažkas ne taip su mano skonio receptoriais.
Ai, prisigalvoju visokių nesąmonių.
***
Dar apie tualetą.
Laukiau studentės, turėjo ateiti tada ir tada. Vienu metu užsinorėjau į tualetą, ir ne trumpam, o ilgam. Bet, galvoju, ateis studentė, o jei aš būsiu tualete, tai negalėsiu įleisti, ir tada ji liks nesupratusi, kodėl jos neįleidau, nes prieš valandą susitarėm, kad būsiu ir įleisiu.
Nu tai sėdžiu, kenčiu, atrašinėju el. laiškus.
Po to matau, kad jau sutartas laikas praėjo. Galvoju, matyt, studentė užmiršo arba pakeitė planus, todėl negalėjo ateiti.
Ką gi, gera proga pagaliau nueiti į tualetą.
Nueinu į tualetą su žurnalu, prisėdu.
Tualete aš neskubu. Kur jau kur, bet tualete noriu mažiausiai skubėti.
Taigi paskaitau ir tik tada pradedu daryti reikalus.
Ir, aišku, kaip tik tada girdžių skambantį domofoną. Blemba blemba. Suprantu, kad kol susitvarkysiu, studentė jau bus ir nuėjus nuo domofono, bet visgi kartais perlipu save ir liepiu pasistengti: štai jau ir valausi užpakalį, dar ir dar, užsitraukiu apatinius ir kelnes (gražios kelnės visai, pirkau Zaroj, tokios tamsiai mėlynos; šią vasarą beveik visi pirkti drabužiai buvo tamsiai mėlyni), o tada suskamba telefonas.
Skambina V.
Atsiliepiu, nes galvoju gal čia ne studentė, o V. man skambino iš apačios.
– Ar tu man skambini iš apačios? – klausiu V.
– Ne, – sako V.
Seguosi diržą kalbėdamas, jaučiu, kad balsas tarsi aidi, nes telefone įjungiau garsiakalbį.
– Ar tu tualete? – klausia V.
– Taip, – sakau.
Dabar V. juokiasi, o domofonas nustoja skambėjęs ir man neramu, kad neįleidau studentės.
Gal ji nusivylė manimi, gal dėl to nusivylė savo studijomis, gal dėl to nusivylė fakultetu, universitetu, gal dėl to nusivylė Lietuva, Europos sąjunga, demokratija.
Gal aš būsiu kaltas dėl to, kad ji emigruos kur nors į užsienį ir ten bus laiminga.
– Aš tau paskambinsiu vėliau, – sakau V.
Tada nusiplaunu rankas, nusišluostau ir leidžiuosi laiptais žemyn. Atidarau duris, bet ten nieko nėra. Pavaikštau koridoriumi, bet nei studentės, nei kitų studentų nėra.
– Gal matėt kas čia skambino į viršų? – klausiu apsaugos darbuotojo.
– Ne, nemačiau.
Ką gi.
Rašau studentei, klausiu kada gi ji ateis. Tai aišku, kad neišsiduosiu, jog girdėjau ją skambinančią. Visi žino, kad negirdžiu domofono tik tuo atveju, jei būnu tualete arba TV studijoj, bet TV studijoj kol kas nieko nevyksta, tai lieka tik tualetas.
O kad neliktų nemalonaus kvapo apsilankius tualete, visada galima sudeginti mažą popierėlį, kad ir tualetinio popieriaus – iškart numuša visą kvapą.
Tiesą sakant, užtenka ir degtuką uždegti – efektas tas pats, o dar ir saugiau.
baltus sparnus 