Rugpjūčio monologai

Visą rugpjūtį vasaros karščių tarsi nebūta. Rudens repeticija.

Štai ir šiandien nuvažiavau į Akropolį, nes reikėjo visokiausių daiktų ir naujų kelnių. Įėjau – dar buvo šviesu. Išėjau po valandos-kitos – jau visiškai sutemę.

Ir kaip košia vėjas krūtinę einant nuo mokyklos namo.

***

O vakar minėjom Rūtos gimtadienį. Ėjom vakarieniauti į Panama Food Garden. Prisiminiau, kad kažkada ten jau šventėm jos gimtadienį. Ir kaip ir kažkada anksčiau gėles pirkau iš Soiree, tik floristė jau kita.

Valandėlę nebuvo šalta, o po to tapo vėsu.

Ir keista mintis, atėjusi man į galvą linksmai juokiantis iš mūsų naujo verslo plano – kad mano visi draugai dar gyvi.

***

Šią savaitę grįžta mokytojai į mokyklą po vasaros atostogų. Einu ir aš į posėdį, kur susirenka visi.

Pavėlavusi ateina viena mokytoja, kuri jau nebedirbs mūsų mokykloje. Karts nuo karto atsigręžiu ją – sėdi atokiai ir atrodo liūdna.

Kai viskas baigiasi, prieinu prie jos, užkalbinu.

– Aš čia pradirbau keturiasdešimt metų. Vyras sako: kur tavo namai – čia ar mokykloje? Ir aš sakau, kad mokykloj.

Ką reiškia likti be namų?

***

Paprašiau turėti auklėtinių klasę ir gavau. Bet ne devintokus, kaip tikėjausi, o vienuoliktokus.

Kol kas nežinau kas tiksliai toje klasėje bus, bet praėjusių metų dešimtokus bent jau spėjau visus pamatyti gyvai.

***

Pasimatymas su P., sakau: aš tai noriu vaikų.

Ji išpučia akis.

– Aš tavęs tada visai nepažįstu, – kažkaip panašiai sako.

Mes iš tiesų menkai pažįstam vienas kitą. Iliuzijų ir įsivaizdavimo lygmeny.

***

Žiūrėdamas į apmyžtą klozetą Akropolio tualete galvoju, kad apmyžtų ir neapmyžtų klozetų santykis gerai parodo mūsų visuomenės sąmoningumo lygį.

***

Savaitgalį vyko toks renginys „RM‘ai – RM‘ams“, kuriame susirenka Renkuosi mokyti! programos bendruomenė ir dalijasi įvairiomis patirtimis.

Skaičiau pranešimą ir aš. Apie ką – kaip bandžiau mokiniams parodyti, kad pasirinkti mokytis pamokoje gali būti daug įdomiau nei pasirinkti nesimokyti.

Sutikau nematytų ankstesnių laidų žmonių, buvo nemažai ir iš mūsų laidos žmonių, taip pat nemažai ir iš naujausios laidos. Žiūrėjau į tas naujokes ir kažin kodėl pavydėjau joms naujos pradžios.

Darbas mokykloje man prasmingas kaip joks kitas darbas, kokį tik esu dirbęs gyvenime.

***

Šį mėnesį telefone užsirašiau tokias savo ir kitų mintis:

Valia mylėti.

Įsisąmoninti kas yra bausmė.

Buvau nei gyvas, nei miręs.

Kiek daug pastangų mes įdedam, kad tik sukurtume liūdnus savo gyvenimo scenarijus.

Pavienės audros.