Sapnuoju, kad per laisvą pamoką nuvažiavau į Antakalnį tvarkyti kažkokių reikalų. Stoviu gatvėje, pažiūriu į laikrodį – jau 11:00. Po velnių, jau prasideda pamoka, o aš dar Antakalnyje.
Apsidairau – matau, kad transporto kamštis nuo Antakalnio poliklinikos iki Šilo tilto. Viešuoju čia nepavažiuosiu. Įsijungiu Bolt programą, bet ji rodo, kad visi pavežėjai šiuo metu užimti, niekas negali manęs atvažiuoti pavežti.
Prie manęs prieina dvi mokytojos ir vienas mokytojas iš mūsų mokyklos. Jiems irgi reikia grįžti į mokyklą, tačiau, skirtingai nei man, jie neturi dabar vesti pamokos, todėl nestresuoja.
Staiga pamatau arklio traukiamą vežimą, vežime pilna vietos. Nubėgu su mokytojomis prie vežimo, klausiu, ar jie gali mus pavežti. Vadeliotojas sutinka, mes įlipam į vežimą. Bet vežimas juda lėtai, vadeliotojas niekur neskuba.
– Man labai reikia į mokyklą, – sakau jam, – gal galima greičiau važiuoti?
– Spėsi tu į tą mokyklą, nėra čia ko skubintis, – atsako man.
Vežimas šiaip ne taip iriasi pro transporto kamštį, rieda šaligatviu, žmonės traukiasi mums iš kelio, mes atsiprašinėjame jų.
Pažiūriu į laikrodį – jau 11:05. Ką veikia mokiniai be manęs? Negaliu atsiminti, ar palikau kabineto duris atrakintas. Jei atrakintos, tada mokiniai bent jau gali užeiti į kabinetą. Jei užrakintos, tada šurmuliuoja prie kabineto durų. Galbūt kas nors iš jų jau nuėjo pasisakyti, kad mokytojas neateina ir jie nežino ką daryti?
Nereikėjo man grūstis į tą Antakalnį darbo metu, galvoju kaltindamas save.
Iššoku iš arklio traukiamo vežimo prie Šilo tilto. Mokytojos seka paskui mane.
Pasukame į kažkokius kiemus, ten randame seną VW Golf automobilį. Į jo bagažinę ūsuoti vyrai krauna visokius krepšius.
– Mums reikia į mokyklą, gal galite mus pavežti? – klausiu.
Vyrai sutinka mus pavežti, mes visi susigrūdame mažame VW Golf automobilyje.
Vyrai važiuoja neskubėdami, juokauja tarpusavyje, atrodo, yra žygeiviai ar alpinistai.
– Mums labai reikia į mokyklą, – sakau jiems, – vaikai laukia ir nežino, ką daryti.
– Spėsim, spėsim, nereikia jaudintis, – atsako man viskam vadovaujantis vyras.
Mūsų automobilis pagaliau sustoja kažkur Užupyje. Užupis atrodo neatpažįstamai pasikeitęs – daug namų nugriauti, visur pilka ir purvina.
Vyrai sako, kad jiems reikia išsikrauti daiktus, o tada paveš mus iki mokyklos. Matau, kad jie visai neskuba, o mano laikrodis jau rodo 11:20. Kai išvystu, kad vyrai prigula ant sofų ir įsijungia televizorių, nutariu palikti juos ir eiti pėsčias iki mokyklos.
Bet kai prieinu Vilnelę, matau, kad nuo Vilnelės iki pat gynybinės sienos plyti pelkė. Pelkė tokia juoda, kad jos spalva persiduoda net dangui. Maža to, Vilniaus gynybinė siena atrodo be galo aukšta. Tolumoje įžiūriu kažkokius vartelius sienoje, man ten ir reikia atsidurti.
Brendu į pelkę, atsargiai statau kojas, bet nuėjęs 10 metrų staiga parvirstu ir imu skęsti, į burną plūsteli purvinas vanduo. Staiga iš kažkur ant galvos man nukrenta didelė paklodė.
– Laikykis! – šaukia kažkas nuo gynybinės sienos.
Įsitveriu paklodės. Kelias akimirkas jaučiu, kad vis dar skęstu, bet tada pajuntu, kad kažkas mane traukia aukštyn. Nors veidas aplipęs purvu, įžiūriu du sherpas, kurie stovi ant gynybinės sienos ir traukia tą paklodę į save. Taip pamažu esu tempiamas per pelkę. Tik kai lieka jau visai ne daug, įsijungia miesto pavojaus sirenos – rusai atakuoja.
Galvoju: koks mokytojas palieka vaikus vienus numirti mokykloje?
***
Jogailos Mackevičiaus nuotrauka.
baltus sparnus 