Steckas su Vaiva pasiūlė šeštadienį važiuoti su kemperiu ir nakvoti miške prie Tapelių ežero. Sako, oras bus apie +10, varom varom. Ok, galvoju, varom varom. Bet kai jau artėjo savaitgalis, ėmiau galvoti, kad nereikia su nakvyne važiuoti, nes o kas, jei netyčia peršalsiu prieš pat atostogų pabaigą? Taigi spyriodamasis pasakiau, kad neliksiu nakvoti ir kad nakčiai grįšiu namo.
Bet buvo kaip buvo.
***
Penktadienį nuvykau į Vilniaus knygų mugę. Nusipirkau tris knygas, aplankiau du knygų pristatymus. Eilinį kartą supratau, kad nesu laimingas Vilniaus knygų mugėje. Knygų man netrūksta, neturiu noro įsigyti jų pigiau, nes perku jas visus metus, kai tik pasirodo kuri nors man įdomi. Aišku, malonu sutikti pažįstamų, bet kamščiai į mugę ir žmonių spūstys viduje nuteikia nemaloniai.
Kas šįkart įsiminė?
Žmonės ir durys. Klausau knygos pristatymo, kuris vyksta didelėje konferencijų salėje. Kažkas užeina į vidų ir palieka duris neuždarytas. Kadangi stoviu netoliese, nueinu ir uždarau duris, kad nesklistų triukšmas iš mugės laiptinės. Po to tai pasikartoja vėl ir vėl. Žmonės neuždaro durų nei įeidami, nei išeidami. Visi šmirinėja ir niekuo nesirūpina.
Vaivos Rykštaitės efektas. Antrame knygos pristatyme viena iš pristatymo/diskusijos dalyvių buvo Vaiva Rykštaitė. Šalia manęs iš abiejų pusių sėdėjo kelios paauglės ir vis žvalgėsi į ją, viena fotografavo ją iš toli. Kai tik knygos pristatymas baigėsi, mačiau žmonės rikiavosi į eilutę nusifotografuoti su Vaiva. Štai tau ir influencerė-rašytoja.
***
Grįžęs pavalgiau ir išėjau susitikti su kolega – ėjom į paskaitą apie art deco. Bet taip ir likom nenuėję, nes palypėję laiptais iki V.M.-Putino buto-muziejaus netilpom vidun. Apsisukom ir nuėjom iki jo mašinos. Pervarėm ją į mokyklos aišktelę ir tada nuėjom į Piano Man. Ten supažindinau jį su Julija ir Rūta, ir mes ten šnekučiavomės linksmai.
Po to jos išvyko namo, o mes dar nuėjom į Who Hit John.
Kažkada ten praleisdavau daug laiko, ir kai nustojau eiti, tais retais kartais, kai ten užsuku, baras atrodo visai kitoks. Kas nesikeičia – ten vis dar yra Algirdas. Jis sėdi prie baro ir geria. Šįkart jis vėl ten yra. O tada ateina savininkė Justina ir visus vaišina shotais.
Mūsų pokalbiai su kolega tai linksmi, tai niūrūs. Jei būtų tik linksmi, turbūt būtume nesveiki mokytojai.
***
Šeštadienį nubudau 8 val., kaip ir planavau, nes 9 val. jau reikėjo būti pas Stecką su Vaiva. Susidėjau svarbiausius daiktus į kuprinę, išnešiau šiukšles ir nuskubėjau link jų. Gyvena jie visai šalia, Pamėnkalnio g., tai labai patogu.
Pakilau laiptais, paėmiau dalį jų daiktų, tada nusileidau žemyn, ir kol Steckas krovė daiktus, grįžau paimti likusių. Tada sėdom į mašiną ir pajudėjom.
Kadangi turėsim naują buto gyventoją, šiandien turėjau jam perduoti buto raktus. Paprašiau, kad užsuktume į Pilaitę. Tai nebuvo pakeliui, bet ką jau dabar.
Kai raktus perdaviau, pasukom link Pagubės sodų. Ten turėjom paimti kemperį. Kai nuvykom į tuos sodus, pasijutau kaip namie. Kažkada juose sutikom naujus metus – 2017, o po to ir 2018, o gal 2019. Dar ten buvo Steckų vestuvių afterparty, o kažkurią žiemą ten nuvykom grilinti mėsos ir žaidėm stalo žaidimus. Man rodos, kad po 2017 metų sutikimo taip ir likau su Steckais ir bendrais draugais sutikinėti naujųjų metų. Tą pirmąjį kartą, kai buvom Pagubės soduose ir sutikom 2017, jaučiausi be galo dėkingas sau, kad neišvykau prieš naujus metus į Berlyną, o jiems – kad pakvietė kartu sutikti naujus metus ir savotiškai prižiūrėjo mane. Tuo metu ir atsirado bajeris, kad Vaiva man yra mama, o Steckas – tėvas, nors jis ir metais jaunesnis už mane. Kai jiems vėliau gimė Ąžuolas, aš buvau jo vyresnis brolis.
Kaskart, kai galvoju kam esu dėkingas, jų šeimą ir kartu sutiktus 2017 metus prisimenu pirmiausiai.
Anyway, tas kemperis kėlė rūpesčių. Stovėjo jis ant žolės, kuri buvo apledėjusi. Reikėjo stumti į priekį, tiesti skardą ir medieną po jo ratais, kad neklimptų ir važiuotų ten, kur mums reikėjo, kad jis važiuotų. Į pagalbą atėjo Steckų draugas Marianas, ir mes ten kurį laiką sukinėjomės kieme, bet galiausiai pasiekėm savo – kemperis buvo išstumtas ir prikabintas prie Steckų automobilio.
Tada užsukom į namą pavalgyti sriubos ir išgerti kavos.
Kai galiausiai išvažiavom iš sodų, turėjom vėl grįžti į Vilnių, o tada sukti į Tapelių ežero pusę. O mes dar net nebuvom apsipirkę…
Užsukom į Iki parduotuvę, pirkom dešrelių vakarienei, daržovių, visokių užkandžių ir gėrimų. Kadangi pietums buvo planas išsivirti Tom Yum sriubos ir aš tiek ūžiau galvą Steckui, abejodamas šiuo pasirinkimu, kad jis galiausiai man liepė pačiam rūpintis ta sriuba, paprašiau Emos nupirkti reikiamus produktus sriubai ir daugiau Steckui galvos jau nebekvaršinau ;)
Susikrovę visas prekes ir Ąžuolą atgal į automobilį pasukom Tapelių ežero link ir galiausiai ten nuvykom. Turėjom būti pirmieji, bet su tokiomis lėtomis apsukomis nebuvome – mūsų jau laukė Darius su Edita. Paskaičiavom, kad visa mūsų kelionė truko 4 val. – per tiek laiko būtume ir į Klaipėdą nuvažiavę ;)
***
Nustebom, kad prie Tapelių ežero buvo jau įsikūrę kelios stovyklautojų šeimos. Su viena daugiau pabendravome, jie greitai susirinko daiktus ir mums dar paliko rusenančią šašlykinę. Čia gal reiktų paminėti, kad Tapelių ežero 2-asis paplūdimys puikiai pritaikytas stovyklavimui – šašlykinių daug, stalų ir suoliukų – taip pat. Yra ir ToiToi tualetai, tarp kitko – švarūs, tvarkingi.
Kol Steckas rūpinosi kemperio pastatymų ir įtvirtinimu, įmečiau kelis medgalius į laužą, kad greičiau turėtume ugnies. Po to su Stecku ir Darium ėjom malkų – rasdavom nuvirtusį medį, nepilnai nukritusį ant žemės, ir pjaudavom jį. Matydavom, kad gulintys medžiai jau pilnai prisigėrę drėgmės, o tie pusiau pavirtę ties šerdimi buvo sausi. Long story short – net ir tie mažiau drėgmės prisigėrę medžiai labai sunkiai degė, nepadėjo ir degus skystis, taigi galiausiai mus išgelbėjo Stecko atsivežtos kelios sausos malkos, kurios padėjo įkurti normalią ugnį.
Ema su Luku buvo atvežę visko, ko reikia Tom Yum sriubai, taigi po nežinia kiek valandų, kai ugnis jau buvo pakankama ir vanduo puode pagaliau galėjo užvirti, ėmiausi gaminti sriubą. Supjausčiau česnakus, pakepiau ant puodo dugno aliejuje, tada supylėm pagamintą vištienos sultinį, Tom Yum pastą į puodą ir virinom. Justas pakepė mano supjaustytą vištieną, kad nereikėtų jos dėti visai žalios į puodą (nors ar būtų blogai, iš tiesų nežinau), ir kai atėjo laikas, sudėjom vištieną į puodą. Krevečių, tiesa, buvom nutarę nepirkti, nes tiek to. Kai puodas galiausiai smagiai kunkuliavo, sumetėm ryžių makaronus. Čia truputį persistengėm, įdėjom jų per daug ir jie labai greitai ėmė gerti visą sultinį į save.
Taigi, nors planavom sriubą valgyti pietums, valgėm ją jau sutemus ;) Bet žmonės sakė, kad buvo skanu, o man irgi patiko. Vėliau pagalvojau, kad gamtoje Tom Yum gaminti yra net lengviau nei čili troškinį, tiesa, Tom Yum, net ir be krevečių, yra brangesnis patiekalas.
Dar prieš valgant sriubą buvo aišku, kad Vaiva su Ąžuolu neliks nakvoti kemperyje, nes Ąžuolas snargliavosi ir nesinorėjo rizikuoti jo sveikata. Steckas paprašė, kad likčiau naktį su juo ir palaikyčiau jam kompaniją. Ką gi, tėvui negalėjau atsakyti, todėl nusprendžiau likti.
Pavalgius sriubą lietus, kuris buvo beveik nejuntamas, ėmė stiprėti, draugai greitai susisuko ir išvyko namo, o mes su Stecku užsidarėm kemperyje. Ten jis prigesino šviesas ir mes patogiai įsitaisę kalbėjomės apie viską ir apie nieką, ir dalijomės Čepkelių trauktine.
Kažkada apie 22 val. išėjome iš kemperio pažiūrėti į ežerą. Pilnatis ryškiai nušvietė tiek mūsų kemperį, tiek visą ežerą, todėl atrodė, kad esame kažkokioje nenatūralioje šviesoje. Kai nuėjom ant ežero lieptelio, girdėjom kaip kažkur, atrodė, kunkuliuoja vanduo.
– Turbūt kažkur šaltinis įteka į ežerą, – nusprendėm abu.
Po to Steckas užlipo ant ledo.
– Ledas dar toks storas, kad mašiną išlaikytų, – pasakė.
Bet aš paprašiau, kad liptų atgal ant liepto.
Grįžę į kemperį kalbėjom prietemoje toliau, kol staiga man ėmė atrodyti, kad girdžiu kažką šmirinėjant netoli kemperio.
– Ar tu irgi girdi? – paklausiau.
– Aha, kažkas atvažiavo.
Kelias akimirkas patylėjom, o po to pasigirdo garsi pop muzika – atvykę žmonės, kad ir kas jie bebuvo, leido muziką, o vėliau, girdėjom, ir dainavo patys.
Prieš eidamas miegoti įsikišau ausų kištukus, atsiguliau ant išskleistos lovos ir labai greitai užsnūdau.
***
Nubudau ne žvalus, bet tikrai gerai išsimiegojęs. Prieš einant miegoti šildėme kemperį, temperatūra buvo apie +19. Steckas išjungė šildymą prieš eidamas miegoti, ir dabar, kai nubudom, jautėsi, kad yra vėsiau, bet gulint su drabužiais ir užsiklojus šilta antklode vis tiek buvo jauku.
Kėlėmės apie 10 val., kuomet Darius atvežė Vaivą su Ąžuolu. Buvo bandymų įkurti ugnį, bet nesėkmingai – viskas po vakar lietaus buvo tik dar labiau sušlapę.
Vaiva iškepė kiaušinienės ir mes visi papusryčiavom. Ąžuolas buvo energingas ir vis norėjo ką nors veikti, o aš priešingai – norėjau tik toliau gulinėti kemperyje. Taigi tą ir dariau – užėmiau Stecko dvigulę lovą ir skaičiau Roberto Calasso „Leidėjo menas“. Vėliau atvarė Ąžuolas ir ėmė spaudyt man pilvą ;) Džiaugiausi, kad vėliau paėmė savo knygutę ir prigulė šalia, paprašęs paskaityti jam knygą.
Knyga buvo apie Albertą Einšteiną – teksto mažai, piešiniai per visą puslapį. Buvo pasakojama apie Einšteino gyvenimą nuo vaikystės iki pat senatvės. Skaičiau neskubėdamas ir rodžiau į tam tikrus daiktus piešiniuose, klausdamas Ąžuolo, kas čia, o jis vis sėkmingai atsakinėjo.
***
Susikrovę visus daiktus palikom Stecką su Vaiva ir Ąžuolu dar pavaikštinėti aplink ežerą, o su Dariumi pajudėjome namo.
Kai grįžau, buvo apie 14 ar 15 val. Šiltas džemperis, kurį pravilkėjau visą laiką, dvokė laužo dūmais – įmečiau jį kartu su kitais drabužiais į skalbimo mašiną. Kol skalbimo mašina dirbo savo darbą, permečiau akimis pirmadienio pamokas ir parengiau planus, ką reikės daryti per pamokas.
Artėjant miegui, skaičiau tą pačią Roberto Calasso knygą „Leidėjo menas“ ir galvojau, kad gražiausia šios netikėtos išvykos akimirka ir buvo skaityti knygelę vaikui, susirangiusiam tau į pažastį.
baltus sparnus 