Kažkada seniai, maždaug 2009 m., vienas mamos brolis dirbo Alytaus teatre. Turėjom abu kažkokių reikalų, todėl užsukau pas jį į darbą. Kol jis ten kažko ieškojo savo garso operatoriaus/apšvietėjo kabinoje, aš užlipau ant teatro scenos ir pirmą kartą pamačiau kaip salė atrodo, kai nesi žiūrovas, o esi ant scenos.
Jausmas būti ant scenos man patiko, net ir tuščioje salėje.
Pagalvojau tada, kad vieną dieną ir aš užlipsiu ant scenos.
***
Išaušo diena, kai turėjom važiuoti į Kauną – Kauno nacionaliniame dramos teatre buvo suplanuoti skaitymai su muzika.
(Foto – Aistė Pilka Photo)
Tai – vis besikartojantis renginių ciklas, kurį palaiko Laura Švedaitė, Lina Simutytė ir Boris Kulenovic, Lauros vyras-kompozitorius.
Kaskart, kai ruošiamės skaitymams, Boris sukuria kiekvienam skaitovui muziką. Skaitovai keičiasi, kai kurie lieka tie patys – Laura Švedaitė, Lina Simutytė, Nojus Saulytis, aš.
Šįkart su mumis ant scenos lipti turėjo ir Teklė Kavtaradzė bei Greta Ambrazaitė.
***
Susitikom su Laura, Lina, Borisu ir Nojum geležinkelio stotyje, nusipirkom bilietus ir sėdom į traukinį.
Galvojau važiuodamas dar padirbėsiu, bet iš tiesų visą kelią prakalbėjom apie visokius dalykus. Man buvo gera nuotaika, daug juokavau ir sugalvojau net vieną anekdotą:
Keturis poetus pakvietė atvykti į Kauną, susitinka tie poetai traukinių stotyje, bet kadangi nė vienas neturi pinigų bilietui, tai taip poetai ir lieka nenuvykę skaityti savo kūrybos į Kauną.
Vėliau pasirodė, kad šitas anekdotas beveik pranašiškas.
O šiaip kelionės metu jaučiausi labai atsipalaidavęs, leidausi į kalbas su Nojumi (anksčiau jo kažkodėl prisibijodavau).
***
Kaune mus pasitiko stiprus lietus, teko vykti taksi iki dramos teatro. Kol nuvykom, jau ir lyti nustojo.
Darbuotojai priėmė ir įleido į mažąją salę, davė raktus nuo persirengimo kambario/grimerinės, ten mes iškart prisifotkinom prie tų veidrodžių su daug lempučių. Tiesa, čia visi teatro smagumai ir baigėsi, nes paaiškėjo, kad negausim pinigų nei už kelionės bilietus į priekį, nei už bilietus atgal + jokio honoraro.
Kai šiek tiek įsikūrę mažojoje salėje išėjome pavalgyti, picerijoj pirmiausiai pasiskaičiavom kiek kas turi pinigų, kad žinotume, ką galime užsisakyti ir kad dar liktų pinigų nusipirkti autobusų bilietus atgal į Vilnių.
***
Bevalgant prie mūsų prisijungė Teklė, kuri nespėjo į traukinį su mumis kartu, todėl važiavo vėliau autobusu. Teklė man patinka, susipažinom per Linos organizuotą diskusiją apie nerimą kažkada vasaros pradžioje, prie jos jaučiuosi kaži kaip laisvai.
Kai grįžom į teatrą, atėjo LRT darbuotojai, paėmė interviu, pafilmavo pasiruošimą pasirodymui.
***
Tvarka teatre buvo specifinė, pvz.: 18 val. ateina valytoja ir turi išvalyti salę, mes tuo metu negalime joje būti. Ok, viskas kaip ir aišku, bet po to mums sako: negalima lipti ant scenos po to, kai valytoja ją išvalė – ant scenos lipkite tik 18:50, kai liks 10 min. iki pasirodymo pradžios, o tai reiškia, kad neįmanoma dar trumpai parepetuoti.
***
Didžiausia visų baimė buvo žmonių kiekis.
Vilniuje ar taip, ar taip kas nors ateina, ir jei gruodžio mėnesio pasirodyme žmonės net netilpo į ŠMC kavinę, tai pavasarį vykusiame renginyje Paviljone žmonių buvo kur kas mažiau. Šįkart gi visai nežinojom, ko tikėtis, nes vasara, nes diena lietinga, nes, galų gale, mes ne Vilniuje, o Kaune.
***
Viltis, kad žiūrovų netruks, aplankė mane, kai perskaičiau Irmos žinutę – Kiek žmonių!
Kkad su žiūrovais problemų nebus, įsitikinome, kai 19:00 darbuotojai įleido žmones į mažąją salę.
Greitai paskaičiavau, kad salėje yra maždaug 8*12 kėdžių, ir kad užimtų vietų buvo apie 65-70 – man tiek per akis.
Kai sėdėdami ant scenos žvalgėmės į susirinkusiuosius, negalėjom nuslėpti nuostabos – šypsojosi tiek Laura, tiek Lina, tik Nojus gal kiek nervinosi.
***
Ir čia turiu pripažinti, kad nervinausi ir aš – teatro aplinka visgi keistai veikia, įpareigoja + puikiai žinojau, kad atsistojus ant scenos prie mikrofono būsiu apšviestas ir publikos nematysiu, o jie mane matys puikiai.
Kai atėjo mano eilė, atsistojau, įtraukiau pilvą ;)) ir nuėjau skaityti.
***
Su Borisu palaikėm akių kontaktą, tai visada yra būtina, kad galvos linktelėjimu ar rankomis parodyčiau jam, kad baigiau vieną eilėraštį ir pereinu prie kito. Tačiau šįkart mačiau, kad jam kažkas blogai, tik nesupratau, ar jis kažką pats klaidingai padaro, ar aš kažko jam neparodau, ar jis sumaišė eilėraščių skaičių/muzikos seką.
Pasirodo, kad jis pyko ant teatro garsisto – jis, pasirodo, savo nuožiūra prisukdavo arba pagarsindavo jo grojamos muzikos garsumą. Man to visai nesigirdėjo, nes jaudulys + ant scenos prieš mus nebuvo jokio monitoriaus, todėl savo balsą girdėjom ne taip, kaip derėtų jį girdėti.
Kai atėjo metas skaityti paskutinį eilėraštį, Borisas parodė, kad tęsčiau, o pats nuėjo prie garsisto ir, dievaži, skaitydamas girdėjau, kad jie ten barasi ir kaži kaip mano dalies pabaiga nebuvo tokia, kokios tikėjausi, bet bet bet.
Borisą aš mėgstu ir myliu, ir viskas, ką jis daro, mano galvoje yra priskiriama prancūzų būdui ;))
***
Man pačiam labiausiai patiko Gretos Ambrazaitės dalis, ji skaitė priešpaskutinė. Tai buvo tikra poezija, tekstus skaitė su deramomis pauzėmis, ir šiaip atrodo, kad ji moka dainuoti, gal turi geresnę klausą – nežinau, bet esmė, kad man tai pasirodė tikra, įtaigi poezija.
***
Viskam pasibaigus gavom gėlių, butelį vyno ir patraukėm link baro „Kultūra“.
Tiesa, prieš tai susitikau su Irma, išgėrėm kavos, trumpai pakalbėjom. Labai malonu, kai ateina artimas žmogus – jauti, kad vienas žmogus salėje tave palaiko, ir to vieno žmogaus man iš tiesų užtenka.
Nors mes kaip ir neturėjom pinigų, Laura man pastatė bokalą alaus. Žinojau, kad „Kultūra“ yra populiari vieta, bet, matyt, nuovargis ir visą dieną tvyrojęs tvankus oras padarė savo – jaučiausi pervargęs ir norėjosi tik namo, todėl „Kultūra“ pasirodė kaip eilinis baras su terasa lauke.
***
Jautėsi, kad visų nuotaika visgi gera, gal tik Lina kažkodėl buvo nepatenkinta savo pasirodymu.
Nepaisant to, mūsų geros nuotaikos nesuprato nei taksi vairuotojas, nei autobuso vairuotojas, nei autobusų stoties apsaugos darbuotojas – visi mus aprėkė dėl įvairiausių dalykų ;))
Kai susėdom važiuoti namo, Borisas buvo užsivedęs, nepaliaudamas čiauškėjo, Laura buvo pavargus ir norėjo miego, Lina šnekučiavosi su Nojumi, Greta sėdėjo su sužadėtiniu/vyru, Teklė irgi su vaikinu, o aš prisidengiau megztiniu kaklą, kad nesupūstų pro liuką autobuso stoge.
***
Po išvykos tapo aiškūs keli dalykai:
1.) mūsų ciklui reikia geresnės vadybos;
2.) turime daugiau repetuoti, kad nuvykę žinotume kas, kaip, kada ir kodėl;
3.) dar kartą įsitikinau, kad Kaunas turi gerą publiką.
baltus sparnus 